------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

2019-ieji, Pavasario lygiadienis... (Keturi teatro laikai: esamasis)

Kaip kasmet (jau kone šeši dešimtmečiai) šiuo ypatingu laiku daugybės šalių didelių ir mažų teatrų žmonės ruošiasi pažymėti kovo 27-ąją – Tarptautinę teatro dieną. Svarbiausią ir didžiausią šventę, kurios metu gausu sveikinimų, apdovanojimų (rimtų ir nelabai), scenos atveriamos premjeroms, iškilmėms ar smagiems pašmaikštavimams… Tad ir pasakojimų ciklą apie teatrą pradėsime ne nuo tolimos istorijos pradžios, o nuo esamojo laiko. Šiųmetė šventė Marijampolės dramos teatrui ryški išskirtine premjera, o vienam jo žmogui – net dvigubu jubiliejumi…

Rita Gvazdaitienė sako, kad „aktoriaus profesija – pati sudėtingiausia. Scenoje juk atveri savo sielą – todėl teatro žmonės ir yra ypatingi“.„Teatras man – tai gyvenimo būdas: jis mane suformavo, išmokė gyventi čia ir dabar (ne teoriškai, o iš tikrųjų). Negaliu sakyti, kad teatre aš dirbu: aš iš tikrųjų čia gyvenu…“ Taip į klausimą, kaip apibūdintų savo santykį su teatru, atsakė Rita Gvazdaitienė, Marijampolės dramos teatro renginių aptarnavimo koordinatorė ir organizatorė – taip dabar skamba jos tiesioginės pareigos. Bet ji yra ir vienintelė į nieką šios scenos neiškeitusi aktorė: kai nėra nuolatinės trupės, žmonės suburiami konkrečiam spektakliui, yra dalyvavusių ir keliuose, bet daugiau tokių, kaip Rita, nėra. Keliolika vaidmenų – ir visi ne šiaip sau, nuo gilių dramatinių iki groteskinių ir juokingų (beje, pastarieji nė kiek ne lengvesni). Yra tekę girdėti, kaip po vieno spektaklio žiūrovai vis dar negalėjo patikėti, kad vieną labiausiai „iš kojų vertusių“ personažų sukūrė būtent ši moteris – taip buvo persikūnijusi…
…Vasarį buvo trisdešimt metų, kai Rita Gvazdaitienė atėjo į šį teatrą – tai gerokai daugiau, nei pusė jos gyvenimo. Atėjo dar besimokydama, padirbėti – ir niekur kitur vėliau neišėjo. Į Marijampolę atvažiavo 1988-aisiais – kaip tik tada, kai čia atvyko visa daug vilčių teikusi tuometės Konservatorijos aktorių laida (dauguma jų paskui įkūrė „Keistuolių teatrą“). Buvo padariusi ryžtingą žingsnį – metusi taikomosios matematikos studijas Kaune. Kodėl matematika? Todėl, kad tikslieji mokslai visada buvo prie širdies, sekėsi – ir dabar, sako, tebėra įdomu. Tai tada kodėl?.. Todėl, kad „tiesiog įvyko lūžis mano viduje – nugalėjo menai. Mokykloje (pašnekovė gimusi Prienuose, čia ir mokėsi – N. L.) aš visą laiką buvau veiksme: ir daug kur dalyvaudavau, ir pati organizuodavau.
Studijuojant irgi: prisigalvodavome visokių įdomių dalykų, eidavome į spektaklius, per naktis stovėdavome eilėse bilietų! Kitaip negalėjai gauti, visi veržėsi į teatrą – bet ir buvo verta. Buvo be galo aktyvus laikas. Visus geriausius to meto spektaklius pamačiau. Ir dabar mėgstu žiūrėti spektaklį stacionare, o ne per gastroles… Viskas buvo gerai, bet viduje kažkas lyg užlūžo, ėmė graužti – ir iš Kauno atsidūriau šiame mieste.“
Skirtingi vaidmenys...  Ne teatre, o tuometėje pedagoginėje mokykloje (1986 m. sujungtoje su buvusia kultūros mokykla), kur buvo ir teatro režisūros specialybė – o jau vien žodis „teatras“ visada neramino ir be galo traukė. Nei po šių, nei vėlesnių mokslų Rita režisiere netapo, bet tai, ką ten gavo, kartu su gyvenimiškąja patirtimi leido išsiskleisti jos, kaip aktorės, talentui – ar prigimčiai. Iš tikrųjų ji gyvena savo vaidmenimis ir teatru plačiąja prasme. Neužsidariusi jame – greičiau jau atvirkščiai. Turi laimės žvelgti į aplinką ir žmones ne vien iš savo, Ritos, bet ir iš daugybės kitų žmonių, kuriuos teko įkūnyti scenoje (o su kitais – joje bendrauti), pozicijų. „Neteisūs tie, kas teigia, kad teatre – kaukės, – sako pašnekovė. – Teatre ją kaip tik ir nusiimi, o pasižvalgykime aplink: kiek tų kaukių! Kiek susireikšminimo ir sureikšminimo (pareigų, diplomų, turto, išvaizdos), kiek ironijos, patyčių, koks skirtumas tarp to, kas kalbama ir iš tikrųjų daroma… Teatre žodis ir veiksmas eina kartu, o gyvenime – atvirkščiai. Dideles, rimtas problemas gvildenančiame spektaklyje dažnas atpažįsta save. Bet sako: ne, man taip nebūna (arba – nebus, neatsitiks), čia ne apie mane. Mėgstu stebėti žiūrovų reakciją: tie, kas save atpažįsta, dažniausiai sako, kad spektaklis prastas, nes erzina. Matau salėje ir prototipų…“
Skirtingi vaidmenys...  Pati, sako, mėgstanti ironiją ir saviironiją, vertinanti paprastumą ir lengvumą. Į sudėtingus dalykus, sako, irgi galima pažiūrėti žaismingai (šito taip pat išmokė teatras), nes iš tikrųjų svarbi akimirka, kurioje esi – nežinai, kas gali nutikti tuoj pat. Tai įvardintų kaip Likimą – gal Aukštesniąją jėgą: į šiuos dalykus gilinosi ir tebesigilina. Beje, tokie klausimai ateina ir su kiekvienu nauju personažu: pirmiausia ieško jame teigiamų savybių, nes „visi personažai – geri žmonės, bet kažkas atsitiko…“ Kiekvieno gimimą galima pavadinti ir savotišku žaidimu, ir didelės įtampos, abejonių kupinu darbu. Įtampa lydi iki paskutinės sekundės – kol ištaria pirmuosius žodžius. Pašnekovė prisipažino, kad niekaip neišsigydo nuo vienos bėdos. Pirmasis žvilgsnis į salę būna dar jos pačios: ilgus metus dirbdama organizacinį darbą įprato sužiūrėti, kad viskas būtų gerai, rūpi, kiek susirinko žmonių – ir dar nežinia kas, ko personažui tikrai nereikia. Bet tai – tik akimirka. „Žiūrovai – mano darbo dalis. Ir jie kiekvieną kartą būna kitokie. Džiaugiuosi, kad į teatrą sugrįžta jauni žmonės. O kai pati scenoje – labai svarbu justi salę, taip gera, kai žiūrovai tave išgirsta… Maloniausia, kai visai nepažįstami žmonės (o pažįstu per tiek metų daug) atneša gėlę ar kitą kartą gatvėje sutikę padėkoja už vaidmenį…“
Rita, nors vaidina ne vien dramose, sako lengvų spektaklių nemėgstanti ir nežiūrinti. Bet mėgsta gerą kiną – pasidžiaugė, kad šiemet „buvo geri „Oskarai“: labai rūpėjo, kam duos apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį – filmas „Favoritė“ paliko didžiulį įspūdį, o jau tas vaidmuo… Dabar vėl prasideda „Kino pavasaris“ – aš ten ir „apsigyvensiu“. Dvasiai peno ji randa daug kur – vien knygose kokie lobiai. Ir kiekvienais metais būtinai turi kur nors išvykti. Grįžus iš Emyratų, sako, apėmė liūdesys: ten vien smėlynai, bet visur žydi gėlės, o pas mus visur žalia, bet šiukšlina, niokojama…
Artimesni žmonės Ritą žino kaip gabią mezgėją, o dar artimesni – ir kaip mėgėją kepti… Tiesa, dabar, kai abu vaikai jau ne namuose, šį pomėgį apleidusi, bet juo susidomėjo ir sėkmingai tęsia dukra. „Abu mano vaikai į menus nepasuko, bet kadangi užaugę teatre tikrąja prasme, tai jiems šie dalykai artimi (dukra pasirinko kalbas, sūnus – fiziką – N. L.). Vaikus užauginau, scenoje ir jauną, ir seną suvaidinau, net ir miriau – ko dar norėti?“
Klausimas, žinoma, retorinis, nes norų ir tikslų tikrai yra – štai ir nauja pjesė laukia. O kad jie pildytųsi, galime palinkėti Ritai Gvazdaitienei ir mes su jumis, teatro mylėtojai. Mat proga rimta: kalbėjomės beveik per Pavasario lygiadienį – tai ir jos gimtadienio, šiemet jubiliejinio, laikas. Šviesos, gyvybingumo, skambėjimo ir žydėjimo pradžios laikas…
Nijolė LINIONIENĖ
Pašnekovės ir Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.