------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Esu skolingas mokytojams, ryškioms asmenybėms...“

Eglė Ambraziūnaitė negailėjo gerų žodžių „Piko valandos“ leidyk­lai – užduotis buvo ne iš lengvųjų.Tai, be kitų dalykų, akcentavo skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, kuris pats šiandien vadinamas „modernizmo epochos klasiku“ ir yra tarp ryškiausių XX amžiaus meno kūrėjų. Labiausiai ne tik Lietuvoje, bet ir plačiai pasaulyje žinomas darbas – Kauno IX forto memorialas (1984). Yra sukūręs paminklines kompozicijas Vincui Krėvei Druskininkuose, Jonui Basanavičiui Mažeikiuose, „Laimės žiburį“ Anykščiuose, paminklą tremtiniams Varėnoje, daug paminklų, skulptūrinių kompozicijų žymiems Lietuvos meno veikėjams. Pasak Aušros Jasiukevičiūtės, šio skulptoriaus kūrybos konceptualumui įtakos turėjo jį mokiusio Juozo Mikėno paryžietiška dvasia...Marijampolėje yra du šio autoriaus kūriniai: paminklas Vincui Mykolaičiui-Putinui prie Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos ir paminklas Tauro apygardos partizanams. O pakalbinti skulptorių buvo ypatinga proga: išleista ir pirmiausia Marijampolėje pristatyta jo knyga „Dekonstruktyvizmo pradmenys“. Neatsitiktinai. Skoningai ir solidžiai ją išleido leidykla „Piko valanda“ (dizainerė-maketuotoja Birutė Strolytė, redaktorė Nijolė Bagdonienė). Leidinys pasirodė Lietuvos kultūros tarybos paramos dėka.
Svarbiausių įvairaus žanro darbų, pateiktų knygoje, sąraše – 117, čia dešimčių darbų nuotraukos, bet ir jos tikrai neatspindi visos kūrybos. Skulptūra (granitas, medis, marmuras, gipsas, betonas, metalas), moliotipija, mišri technika, aliejus, akvarelė… Tad paties autoriaus ir norėjosi paklausti, iš kur kaimo vaikui, gimusiam 1933 metais, atėjo žinojimas, kad reikia sukti tokiu – meno – keliu? Pašnekovas sako, kad viskas tarsi paprasta: gal įtakos turėjo tai, kad dėdė Vincas, tėvo brolis, buvo dievdirbys, kad kaime matė ir kryžius, ir koplytstulpius, o aplink buvo įspūdinga gamta – tai negalėjo nepaveikti. Didelę įtaką turėjo Vilkijos mokyklos mokytojas Antanas Račas, ne tik įžiūrėjęs talentą, bet ir nukreipęs ten, kur reikia… „Buvo sudėtingas laikas: karas, pokaris, svetima valdžia… Daugybė dalykų formavo pasaulėžiūrą – o iš to paskui išplaukė ir meniniai sprendimai. Štai 1957 metai: sušaudo Alfonsą Ramanauską-Vanagą, kiek vėliau mus keturis, jau beveik diplomuotus, išmeta iš Dailės instituto (taip tada vadinosi Dailės akademija). Už ką? Už veiklą, nesuderinamą su tarybinio studento vardu ar panašiai… Daug tada nereikėjo – ir vėliau, jau dirbant, vienokie ar kitokie valdžios „pasiuntiniai“ aplink stoviniavo… Bet svarbiausia, ką gavau per tuos metus, ne tik mokslas, bet ir bendravimas su ryškiomis asmenybėmis. Esu dėkingas ir skolingas savo mokytojams ir tiems žmonėms, kurie padarė didelę įtaką. Alfonsas Ambraziūnas savo dirbtuvėje, kai kūrė paminklą Vincui Mykolaičiui-Putinui.Profesorius Juozas Mikėnas, pas kurį mokiausi, Vladas Vildžiūnas, Antanas Gudaitis, Saulė ir Vincas Kisarauskai, Kazimieras Valaitis… Ne tik dailininkai, bet ir aktoriai (net pats Miltinis), rašytojai buvo pažįstami. Būdavo daug smagių nutikimų, ta bendrystė buvo savotiškas dvasinis sąjūdis. Daugelio jų nebėra, dabar dažniau pabendrauju su Linu Katinu. Ir didesnių darbų nedarau – tapau, kai išmetė iš instituto, kūriau moliotipijas – jos man patinka ir dabar. Spalva, linija tarsi išlaisvina mintį, atpalaiduoja…“ Pašnekovas pasidžiaugė gražiu bendradarbiavimu su marijampoliečiais: paminklą Vincui Mykolaičiui-Putinui pastatė 1993 m., Tauro apygardos partizanams – 2003 m. Apie daugelį savo gyvenime patirtų dalykų A. Ambraziūnas šmaikščiai ir vaizdingai pasakoja minėtoje knygoje – pasirodo, kad ne tik teptuką ar skulptoriaus įrankius sumaniai valdo: tekstas užima kone trečdalį leidinio. Filosofijos mokslų daktaras Juozas Algimantas Krikštopaitis įvade rašo: „…knyga, atsivertusi prieš jūsų akis, yra ne eilinis leidinys, bet prasmėmis turiningas tekstas, kurį atvira širdimi pasiūlo mūsų laikmečio kūrybinga asmenybė“.
Knyga pristatyta Marijampolės meno mokykloje – čia daug metų dirba skulptoriaus dukra Eglė Ambraziūnaitė, dėkojusi visiems, prisidėjusiems prie pirmojo tokio išsamaus tėvo kūrybai skirto leidinio gimimo. Ji akcentavo kai kuriuos gyvenimo ir kūrybos momentus, čia mažiau atskleistus, ir pasidalijo mintimis apie tai, kaip gimė didžiausias kūrinys ir ką matė bei išgyveno šalia skulptoriaus esantieji. Gal neįtikėtina, bet memorialo IX forte projektavimas ir statyba truko kone du dešimtmečius!
LDS Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė, be kita ko, sakė, kad subtiliai pateikti paties Ambraziūno tekstai – tarsi žiūrėjimas iš šalies į savo epochą ir save patį. „Jauni skulptoriai dabar susiduria su panašiais ar net lygiai tokias pačiais dalykais, – sakė ji. – Šį autorių vadinčiau modernizmo epochos klasiku, kuris išlaiko balansą tarp harmonijos, tradicijos ir inovacijų, šiuolaikiškumo. Jis yra įvaldęs ir mažąją plastiką, ir monumentą – IX fortas yra kaip atskaitos taškas, kito tokio masto, paveikaus paminklo Lietuvoje nėra. Ir nors laikmetis reikalavo realizmo, jam ir architektams Gediminui Baravykui ir Vytautui Vieliui pavyko įgyvendinti visai kitokį sumanymą. Dabar šis monumentas yra tarp 20 geriausių pasaulio paminklų holokausto aukoms…“ Beje, istorinės atminties įamžinimas visame pasaulyje vėl tampa aktualia tema…
Renginio dalyviai galėjo apžvelgti IX forto kompleksą ir iš paukščio skrydžio. Muzikavo Meno mokyklos moksleivės: pianistė Atėnė Jurevičiūtė (mokytoja Svetlana Maurutienė) ir violončelininkė Elzė Armonaitė (mokytoja Irena Valiulienė).

Nijolė TREINYTĖ, Romo LINIONIO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.