------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Grožis gelbsti pasaulį

Marijampolietė menininkė Ieva Olimpija Voroneckytė sako, kad kūrybiškumas – jos gyvenimo būdas, o į įvairius menus žiūrinti ne tik kaip į saviraiškos, bet ir kovos su blogiu priemonę.Jauna marijampolietė menininkė Ieva Olimpija Voroneckytė daugeliui gerai žinoma dėl savo įgyvendintų iniciatyvų, užkrečiančio kūrybiškumo, meilės savo miestui ir talentų. Apie šiuos dalykus ir kalbamės su ja, tikėdamiesi, kad savo entuziazmu įkvėps optimizmo ir kitiems, taip pat domėdamiesi, ką dar yra sumaniusi Marijampolės centre esančioje požeminėje perėjoje akį džiuginančios Veidasienės ir simpatiškiausiu visoje šalyje pripažinto namo dekoravimo idėjų autorė.

„Menas yra mano pomėgis ir darbas, o kūrybiškumas – gyvenimo būdas, – pasakoja Ieva. – Dalyvauju draugų projektuose, kasmet keliauju į įvairias šalis su kūrybinėmis mainų programomis. Mėgstu eksperimentuoti, keisti kūrybos sritis.“
Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ketverius metus Ieva studijavo stiklo specialybę ir 2013 metais įgijo dailės bakalaurą. Stiklas – labai įdomi sritis, tačiau pasirodė siauroka, tad besimokydama ketvirtame kurse įstojo ir į profesinę – Kauno taikomosios dailės mokyklą pasimokyti juvelyrikos amato. Sujungusi abiejų mokyklų ir nepriklausomų menininkų, tapusių jos mokytojais, žinias sukūrė originalią dekoratyvių stiklo ir metalo papuošalų seriją „Kąst et“, su kuria laimėjo tarptautinį konkursą Prahoje, pavadintą garsiausio Čekijos stiklininko Stanislavo Libenslio vardu. Dalis kolekcijos pakliuvo į Prahos taikomųjų menų muziejaus nuolatinę kolekciją. Dėl šio laimėjimo pateko į vieną geriausių stiklo mokyklų pasaulyje „Pilchuck“ Siet­le, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kelionė, pasak Ievos, labai praplėtė jos akiratį, o į rankas pakliuvusi knyga „Kūrybiškumas“ įvardijo naujai užgimstantį suvokimą ir pasaulėjautą. Tuomet sako supratusi, kad galerinis menas yra tolimas daugeliui žmonių, tad vasarą įsitraukė į Kauno gatvės meno festivalį „Nykoka“, o po metų, 2015-aisiais, prisidėdama prie didžiausio lauko tapybos kūrinio Lietuvoje (634 kv. metrų ploto) „Urmo geležinkelio stotis“, atrado savyje ir tapytoją. Taip pasuko menų, esančių viešosiose erdvėse, kryptimi.
Marijampolėje sukurti kūriniai: Miesto veidasienė – Marijampolės portretų galerija (2016– 2018 m.), dendrologinis Gyvybės medis ant namo R. Juknevičiaus g. Nr. 16 (2017 m.). Tais pačiais metais atsirado „Žmogus Paukštis“ – menininko Andreso Busrianto iš Indonezijos kūrinio inicijavimas ir pagalba jį tapant Degučių seniūnijos bendruomenės salėje. „Z kartos akademija“ – tai salės piešiniai Lietuvos automobilininkų sąjungos patalpose. 2018 m. atsirado piešiniai „Įėjimas į vaivorykštę“ Marijampolės kolegijos ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogų rengimo auditorijoje, Marijampolės ligoninės Vaikų skyriuje – piešinys „Spalvų lego“. Alvito šv. Kazimiero vaikų namų žaidimų kambario siena „Pačių sukurta pasaka“ buvo nutapyta kartu su globotiniais – tai jau šių metų projektas.
– Marijampolėje ir platesniu mastu išgarsėjai savo iniciatyvomis – netradicinėmis meno formomis, kurios puošia miestą. Tavo sumanymai itin originalūs – Veidasienė požeminėje perėjoje, daugiabučio namo, kuris buvo išrinktas simpatiškiausiu visoje šalyje, fasado dekoras – Gyvybės medis. Kaip gimė šios idėjos?
– Gatvės meno idėjos gimsta iš aplinkos stebėjimo. Dažnai užkliūva kokia probleminė vieta, kaip štai perėja Poezijos parke, naujai pastatyta ir labai greitai aprašinėta keiksmažodžiais, kitokiomis nesąmonėmis, tuomet iškyla klausimas, kaip būtų galima tą vietą pakeisti į gera.
Veidasienės idėja gimė Kaune, besišnekučiuojant su labai geru draugu, mokytoju, Kiemo galerijos įkūrėju ir geriausiu įvietinto (kai kūrinys ir vieta papildo vienas kitą) meno veikėju Vyteniu Jaku. Laužiau galvą, kaip prikviesti daugiau žmonių ir sukurti bendrą kūrinį perėjoje. Vytenis pasvarstė: „Visi turi veidus, galima būtų kurti žmonių portretus“. Ši mintis tobulai atitiko vietos specifiką ir idėją – bendromis jėgomis pakeisti negatyvia tapusią erdvę į pozityvią. Ėmėmės kurti unikalią ir visuomet atvirą portretų galeriją.
Gyvybės medžio idėja gimė, kai pradėjau pastebėti naujai renovuotų namų sienas, kurios man priminė tuščias drobes. Artėjantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis ir Marijampolės, kaip kultūros sostinės, metai įkvėpė įprasminti mūsų senąjį paveldą – be galo prasmingą ir gilų gyvybės medžio simbolį, atsiskleidžiantį per lietuviškus karpinius.
Renovuotas namas R. Juknevičiaus g. Nr. 16 simpatiškiausiu šalyje buvo pripažintas dėl jo šoninį fasadą puošiančio Gyvybės medžio. Ieva – ne tik šio sumanymo autorė, bet kartu su pagalbininkais ir įgyvendino jį.– Ar sunku buvo realizuoti šias idėjas? Gauti leidimą ir pritarimą tokiems viešose erdvėse kuriamiems darbams?
– Naujų idėjų realizacija yra įdomus, sudėtingas ir įvairiapusis procesas. Viskas vyksta pirmą kartą, todėl ir aš pati turiu susidurti su daugybe man iki tol nežinomų dalykų ir kūrybine, ir biurokratine prasme… Kiekviena idėja lyg atskira patirtis – pamoka, pilna džiaugsmų ir nusivylimų, laimingai pasibaigusių iššūkių…
Mano idėjos valdininkų palaikymo nesusilaukė. Pirmaisiais metais Veidasienei lėšų gavome iš Lietuvos kultūros tarybos, tad ir Savivaldybė buvo priversta leisti ją kurti ir prisidėti. 2017 metais negalėjome tęsti dėl neįgyvendinto pažado finansuoti. Taip pat ir 2018 metais lėšų nesulaukėme. Idėją pradėti ir užbaigti padėjo Marijampolės kultūros centas.
Gyvybės medžio idėja labai patiko miesto architektams, tačiau nei ši, nei jokios kitos mano idėjos į Marijampolės, Lietuvos kultūros sostinės, programą nebuvo įtrauktos. Pažintis su Degučių seniūnijos darbuotojomis, jų entuziazmas įžiebė viltį ir atvėrė kelią idėjai įsibėgėti ir ją įgyvendinti per seniūnijų veiklos programą.
– Kaip jau įgyvendintas iniciatyvas vertina žmonės, ar daug sulauki gerų atsiliepimų? Esi minėjusi, kad jas realizuodama sulauki daug pagalbos. Vadinasi, žmonės neabejingi, nori įnešti savo indėlį? 
– Dabar sulaukiu daug gerų atsiliepimų ir iš Savivaldybės administracijos darbuotojų, ir įvairiuose renginiuose, ir interneto erdvėje iš pažįstamų ir nepažįstamų žmonių.
Taip, susipažinau su daug geranoriškų žmonių, kurie ne tik kalba, bet ir daro. Vien portretų galerijoje yra per 1200 žmonių – idėjos bendraautorių, padėjusių mano svajonei išsipildyti! Esu ypač dėkinga Kultūros centro vadovėms: buvusiai – Iraidai Skirpstienei ir dabartinei – Rimai Striaušienei, taip pat darbuotojams už tikėjimą idėja, pagalbą ir palaikymą. Degučių seniūnei Valdai, kūrybos namų „Exter“ vadovui Martynui, be kurių nebūtų Gyvybės medžio. UAB „Kad­ma“ savininkams ir darbuotojams – entuziastingiausiems Veidasienės rėmėjams ir kūrėjams. Didelis AČIŪ kiekvienam, nepabūgusiam pasidalinti savo šypsena ar portretu su mūsų miesto gyventojais.
– Apie šias iniciatyvas jau esame nemažai rašę. Be šių įdomių raiškos būdų, galbūt užsiimi ir tradiciškesniu menu – tapyba ar dar kuo?
– Kaip tik esu paprašyta nutapyti giminaičio portretą ant drobės – niekada to nedariau, tai man bus nauja kūrybinė patirtis.
– Esi neabejinga savo miesto grožiui. Galbūt esi savo miesto ir šalies patriotė, rodanti tai konkrečiais darbais? Ar labiau pasaulio pilietė?
– Esu marijampolietė, taip sutapo, kad Gyvybės medis išaugo beveik mano kaimynystėje. Pradinėje ir vidurinėje mokykloje grojau suvalkietiškomis kanklėmis, dalyvavau Sūduvos gimnazijos organizuotose folkloro šventėse. Nuo vaikystės važinėdavome į Rumšiškių etnografinį muziejų, kuriame yra mano močiutės vaikystės sodyba – suvalkiečio troba. Senelių ir prosenelių istorijos mena partizanų judėjimo laikus, vis dar neaiškias paslaptis, bunkerius kieme ir mirtis už Lietuvos laisvę. Gal dėl to jaučiu norą stengtis dėl savo šalies, nesinori visam laikui emigruoti, o iškilus sunkumams atsiranda vidinės stip­rybės ir jėgų tą kliūtį įveikti, rasti kitą būdą pasiekti tikslą.
Patriote savęs nevadinčiau, jaučiuosi labai pasaulietiška. Tiesiog mūsų unikali etnografinė kultūra, gamtos grožis manyje sukūrė tokius pagarbos ir pasigėrėjimo jausmus, kuriais noriu pasidalinti ir perteikti kūryboje.
– Ar Marijampolė tau graži? Ką matai keistina, tobulintina?
– Labai pykau, kai kirto mano vaikystės kiemą – Pašešupio parką. Marijampolės gražiausios vietos man yra žalios, gyvos. Tai Pašešupio, Ramybės, Poezijos, Vytauto parkai, taip pat Meškučių piliakalnis, alsuojantis didinga ir nepažinta istorija. Tik prieš gerą pusmetį sužinojau, kad būtent šio piliakalnio apylinkėse padaryti ypač vertingi archeologiniai atradimai, rastos unikalios Baltijos šalyse kapavietės, gyvenvietės liekanos. Manau, tokie dalykai yra labai svarbi mūsų identiteto dalis, kuri kažkodėl yra visiškai neviešinama ir tiesiogine prasme palaidota po žemėmis. Nuo čia reikėtų ir pradėti. Naujus šaligat­vius, gatves galima nutiesti bet kur, trinkelės daugmaž vienodos visame pasaulyje. Unikali krašto, mūsų protėvių istorija, jos pažinimas, žinios apie mūsų kultūrą, gamtą, papročius, šaknis daro gražesnį ir šviesesnį kiekvieną žmogų.
– Ką manai apie meną, estetiką, grožį, jų svarbą?
– Grožis gali išgelbėti pasaulį! Į įvairius menus žiūriu kaip į kovos su blogiu priemones. Yra atlikta nemažai socialinių tyrimų, iš kurių paaiškėjo, kad probleminėse miestų, miestelių vietose sukurtas viešųjų erdvių menas, ypač su vietinių bendruomenių pagalba, tiesiogiai paveikė nusikalstamumo, smurto, depresijų sumažėjimą, pagerino vietinių gyvenimo kokybę. Meno terapija – tai puikūs būdai saviraiškai, neigiamų emocijų, išgyvenimų paleidimui… Gamtos grožis ir pajautimas, muzikos garsai gydo ne tik kūnus, bet ir sielas. Vadinasi, menai ir grožis labai į sveikatą kiekvienam!
– Kokią vietą kūryba užima tavo pačios gyvenime?
– Kiekvienas esame savo gyvenimo kūrėjas. Manau, kad kūryba (ne)pastebimai yra visuose mumyse kasdien ir visada. Tiesiog aš pasirinkau tokią specialybę ir kryptį, kurioje kūryba yra ir darbas, ir poilsis, ir neatsiejama gyvenimo būdo dalis.
– Kuo dar, be meno gyveni?
– Gamta yra atgaiva kūnui, sielai ir protui, taip pat inspiracijų šaltinis. Labai mėgstu ežerus ir miškus, tenka nuvykti į mylimojo gimtinę Ignalinoje, kur išjungiu telefoną, internetą ir gyvenu atitrūkusi nuo miestų ir reikalų šurmulio… Labai mėgstu muziką, improvizacijas ir klasikinius kūrinius. Taip pat mane domina aplinkos ir savęs pažinimas, dvasinė, ezoterinė literatūra ir informacija.
– Kokios dar įdomios idėjos sukasi tavo galvoje?
– Artimiausias planas Marijampolei – gegužės 23 dieną suorganizuoti Kiemų šventę. Ši šventė kviečia susijungti prie bendro stalo, vaišintis, švęsti mūsų bendrame kieme – J. Basanavičiaus aikštėje. Kiemų šventė jau trečius metus vyks Laisvės alėjoje Kaune, taip pat apims ir kitus šalies miestus, tikiuosi, Marijampolė bus tarp jų.
Tolimesni planai susiję su Kiemo galerija, kūrybiniais projektais „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Apjuoskime Lietuvą“, kurie šiemet turėtų įsibėgėti ir būti įgyvendinami. Karpinių ir gyvybės medžių tikiuosi taip pat atsiras, šiuo metu ieškome rėmėjų idėjų įgyvendinimui. Turiu ką veikti, bet visuomet esu atvira pasiūlymams ir kvietimams bendradarbiauti įvairiose kūrybiškose veiklose.
Kalbėjosi Jolanta RAČAITĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.