------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Ką byloja varpo dūžiai iš Kalvarijos bokštų (Kultūra – istorijos kontekste)

Kalvarija – pasienio miestelis, kitados įsikūręs kaip Triobiai didžiųjų Suvalkijos girių pakraštyje, prie tilto per Šešupę. Ypač miestelio raida paspartėjo, nutiesus XIX a. pirmoje pusėje pašto traktą Sankt Peterburgas–Varšuva. Kalvarijoje buvo pastatyta pirmosios klasės arklių keitimo ir keleivių poilsio stotis – jos pastatai išlikę iki šiol. Linksmai traktu riedėdavo keleiviniai diližanai, polankinių varpelių tilindžiavimu reikalaudami atlaisvinti kelią. O jų garsams atitardavo pakelių bažnyčių varpų dūžiai, kurie pagal senovinę tradiciją tris kartus per dieną kviesdavo „Viešpaties angelo“ maldai, primindami keleiviams, kad šiame krašte vyrauja katalikiškos tradicijos.

Į dangų stiebiasi Kalvarijos bažnyčios bokštai... …Varpo dūžiai, ataidintys iš bažnyčios bokštų – tai tarytum Dievo balsas žmonėms. Varpų garsai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės link amžinybės. Varpais taip pat skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: didžiosios bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės. Laidotuvių metu jie aidi tarsi palydos žingsniai, monotoniškai ir graudžiai iškilmingai: dūšia – dangun, kūnas – žemėn… Netikėtai pasigirsdavo nerimastingi varpo dūžiai priešų užpuolimo, gaisro, kitų nelaimių metu. Viduramžiais plito tikėjimai, kad varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, nukreipia šalin audras ir kitas gamtos stichijas, sustabdo netgi ligų, epidemijų plitimą. Istoriografiniai šaltiniai mini apie seną tradiciją po varpais duoti priesaiką ar sutvirtinti sandorį. Netgi vagystę būdavo galima pagarsinti varpams skambant. Tautosakos kūriniuose – legendose ir padavimuose – varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną. Varpams suteikiami šventųjų vardai; prieš įkeliant į bokštus, jie būdavo pakrikštijami. Todėl ir varpo dalys įvardijamos kaip žmogaus: varpas turi viršugalvį, ausis, pečius, liemenį, liežuvį.
Varpas yra didelė kultūros paveldo vertybė, paminklas ir dailės, ir technologijos istorijai. Be to, jie yra ir istorinės atminties ženklai. Šiuo požiūriu objektas itin informatyvus: būdavo įprasta liejant įrašyti gamybos metus, meistro vardą, liejyklos vietą, parapijos pavadinimą ir, žinoma, fundatorius. Svarbūs yra ne tik liedinti savajame krašte, bet ir atvežtiniai, pagaminti pagal užsakymus varpai, nes teikia žinių apie prekybinius, ekonominius, konfesinius krašto ryšius. Liejininkystė – labai sudėtingas amatas, todėl ir respektabilus; jo meistrai – krašte gerbiamos asmenybės…
Graži klasicistinė dvibokštė Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia Kalvarijoje išstatyta 1840 m. Ją suprojektavo italų architektas Henrikas Markonis (1792–1863), nuo 1822 m. dirbęs Lenkijos Kongreso karalystėje. Pasak parapijiečių, Kalvarijos bažnyčia turėjusi tokį varpą, kurio dūžiai būdavo girdimi net už 15 kilometrų. Tačiau varpas buvo okupantų pagrobtas, ir į savąją šventovė nebesugrįžo. Šiandien, pakilus siaurais laipteliais į kairįjį bokštą, galima apžiūrėti kitus du įdomius varpus. Didesnysis, kurio skersmuo 66 cm, bendras aukštis 69 cm, liemeniu – 45 cm, yra meistriškas gaminys, skirtas būtent Kalvarijos bažnyčiai. Įrašas ant varpo liemens skelbia: „TYTUŁ S. PRANCISZKA“ (lenkiškai: „Vardu šv. Pranciška“). Ant kito jo šono – Nukryžiuotąjį viduramžiška stilistika vaizduojantis reljefas. Ornamentu padabintoje 3,5 cm pločio juostoje įrašas lenkų kalba: („Šiandien išgirdę jo balsą, neužgniaužkite savo širdies“; tai Psalmių knygos citata). Augalinio ornamento plotis – 6,5 cm; jį sudaro liaunos šakelės, susisukančios ties galais į stambias voliutas, o šakelių stiebai sueina į palmetes. Varpo puošybai pirmą kartą panaudotas šis ornamentas tapo tradiciniu, tarsi liejyklos firminiu ženklu. Ant graižo, kurio plotis 9 cm, 1,7 cm aukščio raidėmis išlieti meistro ir užsakovo vardai. Išvertus iš lenkų: „Kun. diakono Pranciškaus Butrimavičiaus, Kalvarijos klebono rūpesčiu ir lėšomis 1838 m. Vyg-riuose išliejo Aleksandras Rimaševskis“. Varpo liežuvis – iš kaltinės geležies, jo ilgis – 52 cm, mušimo bumbulo diametras – 10 cm.
A. Rimaševskio varpus nuo kitų nesunku atskirti bei atpažinti iš griežtesnės, tarsi laužytos profilio linijos – net ir neskaitant įrašų. Įdomu pažymėti, kad meistras A. Rimaševskis save laikė lietuviu ar bent savo kilmę siejo su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Lietuvoje jo nulietą 1831 m. varpą turi Barzdų bažnyčia, dar vienas jo 1844 m. gaminys saugomas Višakio Rūdos klebonijoje. Darbuotasi meistro ne tik Vygriuose – ir Železnikų kaime netoli Vengruvo, Mazovijos vaivadijoje. Ten buvusi liejykla po jo mirties 1846 m. atiteko Antonui Vlodkovskiui, savo gaminių puošybai naudojusiam tą patį augalinį ornamentą. Pameistriu Vengruve dirbęs Jokūbas Kruševskis po I pasaulinio karo pratęsė garsios liejyklos darbą. Pasakojama, tik mirties valandą meistras perdavęs svarbiausias liejybos paslaptis įpėdiniui.
Šiandien Kruševskių giminės jau ketvirtoji karta lieja varpus Vengruve, firmoje „Odlewnia braci Kruszewskich“.
Antrasis bažnyčios varpas – iš Kalvarijos evangelikų liuteronų maldos namų, pastatytų 1838 m. šalia arklių pašto pastatų. Toji šventovė pokariu buvo uždaryta. Varpo matmenys tokie: skersmuo 54 cm, bendras aukštis 42 cm, liemeniu – 40 cm. Ant jo šono memorialinis įrašas vokiečių kalba. Išvardintos pavardės – tai evangelikų liuteronų bažnyčios Kalvarijoje pastorius ir parapijonis, varpo donatoriai, tokiu būdu įsiamžinę miestelio istorijoje. Ant kito šono užrašas vokiškai, išvertus: „Garbė Dievui aukštybėje. Kalvarija, 1931 m.“ Varpas neturi „ausų“, tvirtinamas keturiais varžtais. Jo liežuvis yra 43 cm ilgio, mušimo bumbulo diametras – 9 cm. Varpo vidinėje pusėje gamintojo įrašas lenkiškai: („Varpų liejykla Rionsalyje, Vestfalijoje“). Šios nedidelės Vokietijos dirbtuvės, valdomos brolių Langmanų, specializavosi signalinių varpų laivams ir geležinkelio stotims gamyboje. Įkurtos 1913 m., dirbtuvės veikė iki 1937 m., kai neteko žaliavų, naudojamų karo pramonėje, tiekimo. Didesni varpai Rionsalyje lieti labai retai, tad Kalvarijos varpas – tikra retenybė.
Mūsų bažnyčių varpai dažniausiai yra girdimi, bet nematomi. Tenka tik apgailestauti, kad įkelti į bokštą jie tampa neprieinami nei parapijonims, nei kitiems bažnyčios lankytojams. Retai kur pateikiama ir žinių apie šias kultūros paveldo įdomybes. Kitaip yra Vakarų Europos šalyse, kur varpais didžiuojamasi, juos stengiamasi parodyti visuomenei. O senoviniai, nebenaudojami ar sužaloti, varpai eksponuojami kaip didelė istorinė vertybė.
Profesorius Libertas KLIMKA
Autoriaus nuotrauka

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.