------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kad gražiai kvietė, tai ir privažiavo... (Sūduvos krašto etnokultūros akcentai )

Onutei Miliauskienei ne kartą dėkota už ilgus metus puoselėjamą tradiciją. Ir kaip čia nevažiuosi, neišsiruoši, jei žadama visokių smagių dalykų ir gražaus pabuvimo. O ko gi reikia tokią dieną, kai vasara, kaip teigia išmanantys, su rudeniu susitinka. Dažnai toji diena būna graži, dar vasariška – tokia buvo ir šiemet, nors žadėta ir visai kitaip. Tad ir rinkosi į atlaidus – jau ne arkliais važiuoti, bet šiuolaikiškai, o paskui stengėsi dar namo neskubėti, nes nuo seno buvo priimta, kad šią dieną bendraujama, aptariami nudirbti darbai ir derlius, namų ir kaimynų reikalai…
Regis, taip ir buvo tą dieną Tautkaičiuose gėlių ir skulptūrų pilname „Gegnės“ klojimo teatro kieme: po šv. Mišių Sasnavos bažnyčioje ar kitur žmonės rinkosi į Mėgėjų teatrų festivalį. Prisirinko pilnas kiemas, o ir klojime vargiai sutilpo. Nes ir daugeliui svečių teatras per Žolinę Tautkaičiuose – jau ilgametė tradicija, o aplinkiniams (ne tik vyresniesiems) be šios šventės, kaip ir be Sekminių, neįsivaizduojama vasara… Nes čia tokia vieta: šių apylinkių žmonės vaidinti norėjo, regis, visada. Kai „Užgiedojo gaideliai“ prieš septynetą dešimtmečių, taip ir tebeaidi iki šiol (o iš tiesų tai viskas prasidėjo dar anksčiau, tik ne viskas užrašyta, užfiksuota). Ir kas ką besakytų, o žmogaus noras save išreikšti ne tik kasdienos darbais niekur nedingo. Su viena sąlyga: tas noras turi būti skatinamas, puoselėjamas, bet pirmiausia – įžiūrimas, atrandamas. Jei ne pirmieji režisieriai, kitų žanrų kolektyvų vadovai, o pastaruosius dešimtmečius – Onutė Miliauskienė, vargu ar čia vaidintojų būtų ne tik šeimos, bet ir kartos. Pastaruoju metu daug kas neatsistebi, kad „Geg­nėje“ tiek daug jaunimo. Džiugino jis ir šį kartą, bet apie tai vėliau.
…Pastaruoju metu pastebimas mėgėjų teatrų atgimimas Suvalkijoje – neretai iniciatyvos atgaivinti ar išbandyti šį žanrą kartu su kultūros žmonėmis imasi aktyvesnės kaimų bendruomenės. Dar visai neseniai pasklido gandas, kad teatro virusas pasiekė Puskelnius, kurie netoli Tautkaičių. Dabar šis bendruomenės teatras, pasivadinęs gražiu „Kuparo“ vardu, atidarė šių metų festivalį. Kaip sakė prieš spektaklį režisierė ir dailininkė Birutė Labutytė, jiems tai didelė garbė. O kuparas pilnas paslapčių: čia ir senolių išmintis, ir mūsų pasakos, ir visokiausi nutikimai iš tikro gyvenimo… Yra čia ir senų laikraščių, vieną tokių, pažymėtą konkrečia 1939 metų data, šio jauno kolektyvo (beje, moteriško) personažai ir pabandė skaityti. Kazio Binkio pjesė „Kai atsarga daro gėdą“, kiek adaptuota, atskleidžia tas mūsų savybes, kurių bevelytume viešai neeksponuoti, bet… Godumas, noras pasipelnyti net ir gresiančio karo akivaizdoje – tai sarkastiškai pateikia autorius, o šaržuodamos savo veikėjas ne vien juoktis, bet ir pamąstyti kviečia artistės. Ir dar šiame spektaklyje ypatinga estetika: ne vieną kartą scenografiją kūrusi Birutė Labutytė vėl parodė daug išmonės.
Festivalio atidarymas vyko kieme, spektakliai – klojime. Pirmose eilėse – garbūs svečiai ir dalyviai.Ir panašaus, ir kitokio stiliaus spektaklį atvežė svečiai iš Lekėčių. Režisierė Vaida Brazaitienė sukūrė pjesę „Kaip tu man, taip aš tau“ pagal humoristo Jurgio Gimberio tekstus. Jie specifiniai, tad gausiam aktorių kolektyvui teko padirbėti stengiantis perduoti šio autoriaus subtilų humorą, kuris ne visada linksmas… Lekėčiai – irgi teatrą mėgstančių žmonių kraštas, nes jau 20 metų kolektyvas žiūrovus kviečia į vis naujus spektaklius.
Kaip minėta, Tautkaičių „Geg­nė“ – gal net Lietuvoje seniausias klojimo teatras, tačiau juoko ašaras spaudžiančiame spektaklyje (Vitos Vorienės komedija „Cirkas be pinigų“) tarp veteranų ryškiai sužiba jaunieji. Neįmantrus siužetas su nuspėjama pabaiga žaižaruoja sodriais vaidmenimis, gerai parinktomis detalėmis (režisierė Onutė Miliauskienė). Žiūrovai šeimininkams negailėjo plojimų dėkodami ir už spektaklį, ir už šventę.
Kalvarijos „Titnagas“, vadovaujamas Kęstučio Krasnicko, užbaigė šią šventę A. Činariovo komedija „Brangusai pabučiavimas“ (neseniai šį spektaklį rodė Punske, klojimo teatrų šventėje, o premjera buvo Teatro dienos proga). Kalvarijiečių spektakliai visada pilni humoro, o apie vaidybą nėra nė ko kalbėti: 33 metus gyvuojantis ir kasmet bent po vieną premjerą žiūrovams pateikiantis teatras yra pelnęs daugybę prizų. Bet didžiausias – žiūrovų aplodismentai. Netrūko jų ir šį kartą.
Buvo daug gražių momentų: susitikimų, padėkų ir apdovanojimų, gražiai valdė visą vyksmą svečias iš Dzūkijos – Vincukas iš Rubonių kaimo, šmaikščiu žodžiu versdamas ašaroti iš juoko…
…Galime pasidžiaugti, kad ne dešimtis ir ne šimtas, o daug daugiau žmonių atitrūko nuo kasdienybės ir tikrai šventiškai praleido šią dieną, prisilietę prie to, kuo džiaugėsi, iš ko mokėsi mūsų seneliai ar tėvai – prie klojimo, mėgėjų (kažkada dar vadinto ir liaudies) teatro tradicijų. Džiugu, kad gražius sumanymus remia Lietuvos kultūros taryba, Marijampolės savivaldybės administracija, Sasnavos seniūnija… Visiems garsiai dėkota, darniai paplota.
Nijolė LINIONIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.