------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kiekvienoje lėlėje – dalelė autorės širdies

Kurti interjerines lėles iš polimerinio molio (modelino) Ingrida Vaitiekūnienė pradėjo atsitiktinai, padėdama dukrai atlikti namų darbus. Neužilgo pajuto, kad kūrybos procesas įtraukė tiek, kad dažnai iki vėlumos užsidaro lėlių kambarėlyje.

Prisėdo tik padėti ir užsikabino…
Kiekviena Ingridos Vaitiekūnienės lėlė – tarsi į ją žiūrinčiojo atspindys, kaskart vis kitokia, bet pikta – niekada. Jau kurdama autorė sugalvoja joms vardus: Mąstytojas, Rozalinda, Gėlių fėja, Būgnininkas ir kt.Nors atrodytų, kad lėlė ir mergaitė – neatsiejama vaikystės vizija ir mažylės jų turi ne po vieną, savęs mažos su lėle Ingrida niekaip neprisimena. Jai labiau patiko žaisti su mašinytėmis, šautuvėliais.
– Vasarodavau kaime pas močiutę ir aplink buvo vien berniukai, tad ir žaidimai buvo berniukiški. Tik gal 2–3 klasėse jau su mergaitėmis pradėjau rengti lėles. Ir dabar turiu savo pirmą lėlę – tokią ryžą, – pasakoja Ingrida.
Daugybė lėlių Vaitiekūnų namuose atsirado augant dukroms Airai ir Ausmai. Ilgą laiką ir jų mamai lėlės buvo tiesiog vaikiškas žaislas. Tačiau, viskas pasikeitė, kai vyresnioji ją įtraukė į kitokį žaidimą.
– Kartą iš mokyk­los parėjusi Aira pasakė, kad mokytoja liepė nulipdyti skulptūrą iš modelino. Prisėdau padėti ir užsikabinau, vis bandžiau padaryti savo įsivaizduojamą lėlę, – pradžią prieš aštuonerius metus prisimena lėlių kūrėja.

Užsidegė noru išmokti
Internete pamačiusi interjero lėles Ingrida užsidegė noru išmokti ir pati tokias padaryti. Deja, nė viena internautė kūrimo proceso nekomentavo, laikė paslaptyje, o tik džiaugėsi galutiniu rezultatu.
– Paskaitinėjus komentarus supratau, kad moterys nenori dalintis informacija, viena gamintoja netgi tiesiai šviesiai patarusi nusipirkti jos meškiuką, išardyti ir perprasti, kaip padaryta… O taip norėjosi sužinoti subtilybes, nes mano pirmos lėlės buvo grubokos, netgi vulgarokos, – prisimena Ingrida.
Gerokai atviresnės pasirodė ukrainietės – jos mielai dalijosi savo žiniomis ir praktiškais patarimais – kaip nulipdžius veiduką panaikinti „raukšles“, nugludinti nelygumus, kokias medžiagas naudoti skulptūros formavimui, kaip padaryti ir aprengti karkasą.
Visgi labiausiai padėjo pamokos Kultūros centre. Būtent čia išmoko pasidaryti pirmas lėles iš siūlų, lipalo ir kojinės.
– Nupiešiau veidukus, aprengiau, pritaisiau plaukus, vyrukui įdaviau meškerę, samtelį ir pasodinau abu su mergike ant suoliuko. Taip linksma porelė ir žvejoja lig šiol… – pirmą kūrinį rodo autorė.
Pati ilgai ieškojusi, bandžiusi ir išmokusi kurti kitokias lėles, dabar Ingrida negaili patarimų kitiems. Iš sodo vielos replėmis išlankstyti karkasą būsimai figūrai nėra lengva, tad dažniausiai šis darbas tenka vyrui Juozui. Po to ant karkaso apsukamas sinteponas, aptraukiama medžiaga. Kad lėlė išlaikytų lygsvarą, apatinė jos dalis pripildoma druska. Tiesiai ant lėlės kūno siuvami drabužiai, klijuojami kailio arba vilnos plaukai, lipinamos blakstienos, piešiamos akys. Užtrunka pritaikyti batus – juos taip pat tiesiai ant lėlės kojų lipdo.

Lėlių veiduose – autorės nuotaika
*Ingrida prisipažįsta – kurdama lėles tapo ir siuvėja, ir batsiuve, ir visažiste. Dar paauglė pamėgusi rankdarbius, lankiusi visus būrelius, kurie buvo mokykloje, tuomečiuose pionierių namuose ir išmokusi siuvinėti, nerti, dabar visa tai panaudoja kurdama lėles.
Ilgiausiai užtrunka nulipdyti lėlės galvą ir rankas. Kiekviena lėlė – vis kitokia veido mimika, ir tiesą sakant, kaskart į ją pažiūrėjus atrodo vis kitaip, bet visada linksmai.
– Darau pagal nuotaiką, bet pikta niekaip nepavyksta nors tu ką, – sako Ingrida, prisipažindama, kad ir pati tokia – nuolat besišypsanti. Tad kiekviena jos lėlė ne tik išore skirtinga, bet ir sukurta savita aura, nešančia ją dariusios moters žinią – visada gerą.

Gaila atsisveikinti…
Kokį personažą sukurti, Ingrida sako kartais nusprendžia vien pamačiusi patinkančią medžiagą, iš kurios bus siuvamas rūbas. Dabar kuriamas lėles žada aprengti vasariškai – gėlėtomis suknelėmis, su skrybėlėmis.
– Kartais lėlių kambaryje užsisėdžiu nuo popietės iki vėlumos. Būna, kad ir užmigti negaliu, vis galvoju, ką galėčiau kitaip padaryti, o atsikėlus ryte viską, ką iš vakaro padarius, išardau.
Prie vienos lėlės užtrunka iki 3 savaičių. Kiek lėlių ji sukūrė per 8-erius metus, sako ir neskaičiavusi. „Daug“, – tepasako. Pirmas išdovanojo, vėliau atsirado norinčių nusipirkti. Susidomėjusiems Ingrida iš karto pasako, kad šitos lėlės vaikams netinka – jos neskirtos žaisti, nes nesaugu, gali sudužti, atsikabinti kokia detalė, pavyzdžiui karoliukas nuo rūbo, ir t. t.
– Smagu, kad žmonės pastebi mano kūrybą, įvertina ir nori ja papuošti savo namus. Tačiau kaskart atsisveikinant su lėle pasidaro gaila. Į ją dalelę savo širdies įdedu, pasaką kartu kuriu. Vis galvoju, gal apsigalvos ir grąžins, bet nė viena negrįžo, nors išvažiavo ne tik į Baltarusiją, Kazachstaną, kur tokios interjero lėlės buvo naujiena, bet ir į Ukrainą, iš kur pati patirties sėmiausi. Juk kiekviena turime savo stilių, braižą, kiekviena kuriame vis kitaip, – kalba I. Vaitiekūnienė, išmokusi originaliai papuošti namus.
Moteris džiaugiasi, kad jos sukurtos lėlės ne tik suteikia namams jaukumo, savitumo, bet ir skatina fantaziją, kiekvienas ją mato vis kitokią, atranda kažką naujo.
Marija BURBIENĖ, Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.