------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Marijampolės krašto viešojo transporto istorijos štrichai

(Pradžia Nr. 37)
Tokį modernų autobusą ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo įsigijusi Marijampolės karių savanorių grupė.1933 metais keleivių vežimo verslas Lietuvoje sulaukė reformų – buvo įvesta leidimų sistema atskiruose ruožuose. Tą padaryti paskatino jau minėtos priežastys: arši ir toli gražu ne visada sąžininga autobusų savininkų konkurencija, numuštos keleivių pervežimo kainos, kurios trukdė savininkams išmokėti paskolas už autobusus, įsigyti naujų ir apskritai palaikyti autobusus techniškai tvarkingus. Įvedus leidimų sistemą, atskiruose plentų ruožuose leista kursuoti tik tam tikram skaičiui autobusų, kurie turėjo laikytis grafikų, o bilietai privalėjo būti parduodami už nustatytą kainą. Marijampolės–Kauno ruože iš prieš tai kursavusių 24 autobusų teliko 13, o bilietai pabrango iki 5,1 Lt už kelionę į vieną pusę.
Visoje Lietuvoje 1933 metais, įvedus leidimų sistemą, dirbo 87 autobusai, kurie pervežė 701 tūkstantį keleivių. Tokie skaičiai pateikiami Lietuvių enciklopedijoje. Čia turima galvoje leidimų ruožuose dirbę autobusai (būta ir ruožų be leidimų, taip pat ir miestų autobusų), nes knygoje „Lietuvos automobilių transportas XX amžiuje“ pateikiami duomenys, kad 1933 m. Lietuvoje iš viso būta 303 autobusų.
1933 m. sausio antroje pusėje dėl užsnigtų plentų ir šalčio (būta net 36 laipsnių speigo) Suvalkijoje sutriko autobusų eismas. Štai sausio 22 d. apie pietus iš Marijampolės į užmiestį negalėjo išvykti nė vienas autobusas. Tarp Kauno ir Marijampolės susisiekimas buvo nutrauktas ir nuo sausio 27 iki 31 d., į Lazdijus autobusai nevažiavo daugiau kaip savaitę.
Beje, autobusų eismą kone kasmet sustabdydavo ir pavasario polaidžiai. Pradėjus šilti orams ir bjūrant keliams, jais būdavo uždraudžiamas sunkių transporto priemonių eismas. Mūsų krašte tai buvo ypač aktualu, nes keliai čia buvo itin prasti. Dar 1925 m. leidinys „Savivaldybės“ (Nr. 8) pažymėjo, kad „kalbant apie Marijampolės apskrities kelių stovį, reikia paminėti ne tik blogą jų taisymą, bet ir, svarbiausia, – to blogumo aplinkybes – žemės paviršių, kuris labai atsiliepia keliams. Marijampolės apskrities žemės paviršius visais atžvilgiais keliams yra nepatogus, nes čia kuone visur žemė yra prie molio, kuris sniegui sutirpus ar kiek palijus, visai praskysta ir tada važiuoti tikras vargas: ratai apsivelia molio purvu ir klimpsta ligi pat stebulių į žemę“. Kadangi keliai buvo tvarkomi lėtai, apie panašias problemas spauda rašydavo kone kasmet.
Nuo 1934 m. sausio 17 d. Suvalkijos plentų ruožuose atpigo autobusų bilietai. Bilietas iš Marijampolės į Kauną, kainavęs 5,1 lito, atpigo iki 4,4 Lt, o bilietas iš Kalvarijos į Kauną, kainavęs 7 Lt, dabar kainavo 5,7 Lt. Taip pat sumažėjo tiesioginių autobusų reisų tarp Marijampolės ir Kauno, nes atsirado tiesioginiai reisai Kaunas–Lazdijai, Kaunas–Alytus (per Kalvariją) ir kt.
1934 m. balandžio viduryje paštą iš Kauno į Marijampolę bei Kalvariją imta vežioti ne tik traukiniais, bet ir autobusais.
„Suvalkietis“ liepos mėnesį pranešė, kad metų viduryje Kauno–Marijampolės–Alytaus ruože broliai Petrauskai paleido dar vieną naują keleivių autobusą, kurį pagamino „Amlit“ bendrovė. 22 vietų autobusas kainavęs 24000 litų.
1934-ųjų vasarą autobusai sulaukė rimto konkurento: geležinkeliu Kaunas–Alytus pradėjo kursuoti naujos modernios „automatrisos“. Jos išvystydavo 70–80 km/val. greitį, tad kelionė iš Marijampolės į Kauną užtrukdavo tik 1 val. ir 15 min.
Rugpjūčio 23 d. sustreikavo Kauno-Marijampolės–Alytaus–Lazdijų, Ukmergės–Zarasų ir kitų užmiesčio ruožų autobusų šoferiai ir konduktoriai.
Jie autobusų savininkams įteikė raštiškus reikalavimus, kad šoferiams būtų mokama ne mažiau 250 Lt, o konduktoriams 200 Lt per mėnesį ir kad algos nevėluotų; kad per metus gautų dvi savaites apmokamų atostogų, taip pat turėtų vieną laisvą dieną per savaitę; kad prie vairo per parą nereikėtų praleisti ilgiau kaip 12 valandų. Tą pačią dieną Kaune prasidėjo derybos tarp šoferių ir autobusininkų įgaliotinių, tarpininkaujant darbo inspektoriui. Streiko metu iš Marijampolės išvažiavo į Kauną keletas autobusų, vairuojamų pačių savininkų arba pašaliečių šoferių, bet dauguma keleivių, vengdami nemalonumų, važiavo traukiniais arba lengvaisiais automobiliais.
Streikas užsitęsė 6 dienas. Autobusų savininkai, apeliuodami į esą menkas apyvartas, Suvalkijos ruožuose sutiko šoferiams mokėti tik 200 litų algas, o konduktoriams – 150 litų. Taip pat savininkai sutiko su reikalavimais dėl atostogų ir darbo normavimo. Streiko pabaigą, kaip rašoma spaudoje, paskatino „kai kurių auto tarnautojų ekscesai, pasireiškusieji langų daužymu ir net autobusų apvertimu, o taip pat ir komunistų bandymas šoferiams „pagelbėti“ savo atsišaukimais“.
(Bus daugiau)
P. S. Turite istorinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų ir kt.), faktų, prisiminimų šia tema (iš bet kurio laikotarpio) ar galite ją papildyti, patikslinti? Kviesčiau susisiekti – parašyti (el. p. gintaras@suvalkietis.lt), paskambinti (8 687 94445) ar tiesiog užeiti į redakciją.
Parengė Gintaras KANDROTAS
Nuotrauka iš dienraščio „Diena“ (1931 m. spalio 25 d.), saugomo Marijampolės kraštotyros muziejuje

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.