------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Myliu Gyvenimą visa širdim ir siela, visa esybe

Elena Parachonkienė sako, kad jos kūryboje – daug šviesos, daug geltonos spalvos.Užkalbėk rytui tylą.
Palaukėj geltonas
saulėgrąžų tvanas
gieda išsiilgtą
giesmę laukams.
Laikas pina kasas
vaikystės baltais kaspinais.
Krinta geltoni
žiedai į širdį.
Užkalbėk rytui tylą.
O pavasarį atplėšus
duris saulėgrąžų tvano
su ilgesiu lauk.

Tai eilėraštis iš šiais metais išleisto marijampolietės Elenos Parachonkienės eilėraščių rinkinio „Saulėgrąžų užkalbėjimas“. Išleido jį po ilgos pertraukos. Tą laiko tarpsnį, kai Marijampolės literatų gyvenime jos balso negirdėjome, neskaitėme jos naujų eilėraščių, Elena skyrė jauniausiam savo sūnui Liutaurui, namams, kurie, kaip vėliau išsikalbėjome, taip pat yra „ne tik statyba, bet ir kūryba“, ir darbui banke – šiame versle sukasi jos šeima. Visu tuo, žinoma, užsiima ir dabar. Tačiau… sūnui jau šešiolika, namai įrengti – atsirado gal kiek daugiau laiko, o gal naujuose šeimos namuose ramioje gatvelėje taip užbūrė lakštingalų trelės, kad poreikis kurti vėl atbudo su visa jėga. Tad neseniai švęstą jubiliejų Elena sutiko nutapiusi kelias dešimtis paveikslų ir išleidusi knygelę. Šią gal šiek tiek inspiravo artėjanti šventė – norėjosi tuo, kas sukurta pasidalinti su artimaisiais ir tais, kurie jos kūrybą mėgsta.
Neseniai pasirodęs eilėraščių rinkinys „Saulėgrąžų užkalbėjimas“ – atbudusio kūrybinio poreikio rezultatas.Nors… Tai tik paviršinė, išorinė priežastis. Kūrėjos genas, kai jis stipriai išreikštas, dingti negali – vėliau ar anksčiau pajunti poreikį. Elena sako, kad jai mintis kūrybos link labiausiai kreipia sąlytis su gamta. Greta namų esantis Ramybės parkas, Šešupė. Išsikalbame, kad renkantis gyvenamąją vietą geriausiai kliautis širdimi, nes nuo to labai daug priklauso būsena.
Gamtos daug ir Elenos kūryboje. Visa kita – jausmai, filosofiniai atradimai tarsi įsupti į jos foną. Taigi rezultatas – subtilus. „…Už lango – saulėgrąžų tvanas. Lyg susitarusios visos pražydo. Vėjas pirštais šiurena, kutena jų galveles. Taip skaisčiai tik saulėgrąžos švyti. Viskas laikina šiam pasauly. Net geltonas saulėgrąžų tvanas“. Juk tai iš tiesų ne apie saulėgrąžas, o apie mūsų būtį ir apie grožį, kuris padeda gyventi ne kasdienybe, o kitu, labiau pasąmoniniu lygmeniu.
Saulėgrąžos – vienas mėgstamiausių įvaizdžių. Jas ne kartą yra ir tapiusi. Tapybos Elena sako specialiai nesimokiusi, tačiau visada jautusi potraukį. Prieš dvidešimt metų Sasnavoje surengė parodą, o po to jau dažų ir drobės, sako, griebdavusis labiau priešokiais. „Tapymas – man – geriausias būdas išlieti susikaupusias emocijas. Nutapau paveikslą ir pajuntu ramybę. Tai puikiausia meditacija, o dar ir sukuri kažką gražaus“, – sako E. Parachonkienė.
Tapymas – emocinė iškrova, geriausia meditacija.Ar kūryba žmogų daro laimingesnį? Palietus šią temą, atsakymai dažniausiai būna „taip“, nors tai daryti kartais ir nelengva. Bet dar priklauso, su kokia gyvenimo filosofija eini kūrybos keliu. Elena išsitaria rašanti tik iš vidinio poreikio, todėl kūrybinių kančių jai nebūna. „Aš arba rašau, arba ne… – juokiasi pašnekovė. – Turi būti emocinis proveržis ar sukrėtimas, kad gimtų eilėraštis. Jei to nėra – savęs neprievartauju.“
Na, o apie savo gyvenimo filosofiją sako, kad nuostabiausia dovana, kurią gauname visi šioje žemėje, yra Gyvenimas. „Jis man – ir pilnas netikėtumų, skaudinantis, ir pakylėjantis virš pilkos kasdienybės, teikiantis palaimą, liūdinantis ir džiuginantis. Kartais su lengvu pykčio proveržio potėpiu, bet dažniau sklidinas meilės, gėrio, grožio. Kas man yra kūryba? Geismas pažinti save ir pasaulio slėpinius, meilės suvokimas ir pajautimas, gyvenimo ir sielos džiaugsmo teigimas. Ir eilėraščių kūrimas, ir tapyba – tai noras pasislėpti nuo skaudinančių jausmų, bandymas užpildyti dvasinę tuštumą, pabėgti nuo buities rūpesčių, nuo kasdienybės. Nuo nemeilės, nuo liūdesio, nuo netelpančio sieloj ilgesio, nuo praradimų ir atradimų“, – sako E. Parachonkienė.
Kai sunku, tikina skubanti į gamtos glėbį. Ji nuramina, paguodžia, priglaudžia. „Kas gali būti gražiau už tekančią ir besileidžiančią saulę, kai rausvi spinduliai užlieja jūrą didingu spindesiu? Kas gali būti gražiau už lakštingalos treles, kai pabundi nuo orą virpinančios giesmės? Tada kyla noras užfiksuoti akimirkas drobėje ir eilėraštyje. Mano kūryboje daug šviesos, daug geltonos spalvos. Ilgiuosi pavasarinio saulėgrąžų tvano, užliejančio širdį, palaukę. Taip giedra, gera, džiugu. Rašydama išsakau skausmą ir džiaugsmą, kančią ir meilę. Myliu Gyvenimą visa širdimi ir siela, visa esybe. O kūryba padeda tai išjausti“, – mintimis dalijasi kūrėja.
Visa jos kūryba, pasak Elenos, suskirstyta tarsi etapais. Pirmas – kai augino sūnus Artūrą ir Karolį, kitas – namų statyba ir kūrimas. Trečias etapas – sūnaus Liutauro auginimas ir anūkų Deimantės ir Kristupo gimimas. Visi tie tarpsniai pilni sumaišties, gaivaus vėjo, nerimo, rūpesčio, džiugesio, žavesio.
Pokalbio metu prisimename Marijampolės literatų klubą „Sietynas“. Anksčiau E. Parachonkienė aktyviai dalyvavo šio klubo veikloje, vienu metu jam netgi pirmininkavo. Klubas leisdavo almanachus, buvo miela bendrauti su kitais kūrėjais – likę nostalgiški prisiminimai. Norėtųsi šiam klubui palinkėti atsigauti, būti kūrybiškam, vienijančiam…
Jolanta RAČAITĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.