------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Norėtumėte Laimės formulės?

Nors vidurdienis, Luana uždegė žvakes: vidurnaktis – jos laikas.Vilma Kilinskienė gausiai susirinkusiems marijampoliečiams atskleidė skirtingus kūrybos klodus.„Dažnai tai, kas iš pradžių atrodo kaip bausmė, galiausiai pasirodo kaip apdovanojimas. Tiesiog likimas mus taip augina: vienus išbandydamas turtais ir galia, kitus – aistromis. Žmonėmis mus daro ne sėkmės, o pralaimėjimai. Sielos žaizdos ir dvasinės traumos apsaugo nuo kvailybių ir tarsi injekcijos pamažėle mus verčia kitokiais – sąmoningesniais nei buvome vakar, bet primityvesniais nei būsime rytoj. Ir jei šiandien dar nepajėgiame išpildyti savo vaizduotės užmojų, vadinasi, dar ne laikas. Kol mintys didingesnės už esamos dienos darbus, tol ir skauda.“
Tai – mintys, pabirusios ant Anos Lu knygos „Nr. 122“, išleistos 2015 metais, viršelio… Kaip greitai bėga laikas, ar ne? Atrodo, kad visai neseniai knyga buvo pristatyta daugeliui visiškai neįsivaizduojamoje erdvėje – kosmetikos prekių parduotuvėje. Šiandien taip nebesistebėtume, nes netradicinėse erdvėse (kad ir troleibusuose) vyksta net klasikinės muzikos koncertai… Stebėjomės ne tik tada. Kai Luana Masienė – matematikė – prieš porą dešimtmečių pirmą kartą atvėrė slaptas dureles, už kurių savo gyvenimus, pasirodė, gyveno eilėraščiai ir prozos kūriniai: „Šis gyvenimas – tekantis smėlis“ (1997), „Nežinau, kas aš esu“ (2003), „Įkalinti“ (2007)… Kai 2011-aisiais pasirodė visiškai kitoks leidinys „100 štrichų Marijampolės portretui“: gidas, pasakojantis apie miesto objektus, reiškinius, renginius ir žmones. Žinoma, ir tada, kai skaičiuojant paskutinius praėjusio amžiaus metus, sumanė pakviesti marijampoliečius į naktinius poezijos skaitymus „Pilnaties šviesoje“… Galėtume čia įžiūrėti net tam tikros mistikos: sako, nė karto per tuos šešetą metų nelijo – ir apskritai daug kam tas amžių sandūros laikas pasireiškė kūrybos paradoksais.
Aktorė Gabrielė Penčylaitė.…Šį kartą kviesdama į kūrybos popietę Luana tarsi nežadėjo nieko netradicinio – nebent šeštadieninio susiėjimo pavadinimas „Vidurnaktis vidurdienį“ skambėjo neįprastai. Tiesa, šis renginys tarsi atvėrė Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos mažosios salės antrame aukšte erdvę, nes po bibliotekos atidarymo ryškesnio akcento lyg ir nebuvo.
Iš to, kas per tas porą valandų buvo kalbėta (po kūrybos ir minčių labirintus vedžiojo menotyrininkė Vilma Kilinskienė, gražiai įsiterpiant aktorės Gabrielės Penčylaitės skaitomiems tekstams ir Ginto Kraptavičiaus muzikai), susidėliojo Luanos (Anos Lu) minčių mozaika. Marga, logiškai sukomponuota, neretam – labai paradoksali. Gal net ir nepriimtina – bet tai irgi gerai. Nes tikrai ne kiekvienas pripažins, kad „mirtis – svarbiausias taškas žmogaus gyvenime, o pats gyvenimas – kaip prakeiksmas“. Arba kad „matematika yra pats lengviausias dalykas: čia jokių problemų, jokių konfliktų, o kūryba yra gelbėjimasis nuo gyvenimo. Nemėgstu rašyti – mėgstu mąstyti, o kai visko viduje per daug, rašymas tampa išsigelbėjimu. Tai – kaip operacija: išsioperuoji auglį ir tampa lengviau, jau gali gyventi – iki kito karto…“ Gal ir kitiems kūrėjams yra taip pat – tik jie savo kūrybos poreikį ar patį procesą apibūdina kitaip. Švelniau, kai kas lyriškai. Beje, visos knygos nedidelės apimties (čia irgi turi įtakos matematika, padedanti, pačios autorės žodžiais tariant, nepasiklysti).
…Pirmiausia buvo atversta naujausia knyga „Mirties bėgliai“ (2017), kurią filosofas Gintautas Mažeikis įvardijo kaip „skiriamą pažengusiems romanų hipertikrovėje skaitytojams, nebijantiems matematinių apvertimų iki paradoksų“… Į menotyrininkės klausimą, kiek jos yra šioje knygoje, parašytoje sunkiu jai pačiai metu, Luana atsakė, kad išgalvotų personažų jos kūryboje nėra: „Esu iš tų, kurie rašo apie save. Mano kūryba autobiografinė. Esu atvira, ir per tai manęs neatpažįsta. Melas turi logikos dėsnius, juos žinome, mes gyvename metaforų pasaulyje (jei sakote, kad netiesa, tai nesuprantate metaforų). Esu susipažinusi su daugeliu religijų, bet nesu nė vienos jų atstovė. Bet ateistai irgi nepriimtų į savo gretas. Dievo idėja įdomi kaip tikslas, pagalba, bet… Todėl ir norisi tiek daug išsiaiškinti, o knygose ėjimas į mirtį – su nukrypimais. Stebuklas yra tai, ko mes nežinome. Manau, kad atsitiktinumų nėra, viskas dėsninga kaip didelėje matematikos knygoje. Deja, ne viską perskaitome, neįžiūrime, nežinome, kad šios knygos gale gal yra paaiškinimų…“
„Nr. 122“ – knyga apie meilę… per paskutinius 500 gyvenimo metų. Luana sako taip bandanti atskleisti savo požiūrį į reinkarnaciją. „Šioje Žemėje esame ne pirmą kartą – juk įdomu, kas buvo, kuo pats buvai, kai buvome TEN? Meilė neatsiejama nuo mirties, o mūsų atmintis – tai buvę gyvenimai, sapnai. Kas sapnas, o kas tikrovė? Mano tikrovė, tikrasis intensyvus gyvenimas yra mano namuose. Čia vyksta begalė įvykių, čia aš išgyvenu įvairius gyvenimus – o kai atsiduriu už namų sienų, darosi neįdomu.“ Vis dėlto norint sudėlioti Marijampolės portretą, teko surasti 100 įdomių vietų, žmonių, o namuose būdamas to nepadarysi. Tačiau autorė sako, kad tai tikrai nereiškia, kad ji kažkaip ypatingai prisirišusi prie šio miesto ar yra didelė jo patrio­tė – galinti gyventi bet kur. O sumanymas kilo, kai kažkas pareiškė, kad čia nėra ką pamatyti… „Tada apėmė pyktis: nejau tikrai taip nieko nėra? Visa mano kūryba gimsta iš pykčio. Nutariau surasti 100 įdomių dalykų ir pakviesti į kelionę po Marijampolę, nors ir pati tada daug ko nežinojau. Paieškos truko devynis mėnesius, labai nuosekliai dirbant. Kai ką nors darau, išgirstu klausimą: o pinigai? Niekada negalvoju apie pinigus – svarbiausia idėja, ją subrandinti, įgyvendinti. Kitaip neturiu ramybės. Jei atsiranda kas nors, kas susidomi, padeda – tuo labai džiaugiuosi, bet jeigu ne – padarau pati. Štai žurnalui „Baltas kambarys“ padeda paršelis: tereikia į jį primesti pinigų…“
„Baltas kambarys“, kaip ir dar daug kitų dalykų (sako, nemėgstanti žodžio „projektas“) atnešė naujų potyrių, pažinčių – ir tolyn besidriekiančių sumanymų. O kaip gi „laimės formulė“? Taip pavadintoje knygoje, sukurtoje su Edita Lei, sakoma, kad nors „laimė“ yra daiktavardis, jos esmė slypi septyniuose veiksmažodžiuose: „Žinau. Matau. Kalbu. Myliu. Noriu. Galiu. Turiu“. Bet, sako, Laimės formulė nėra Laimės receptas.
…Tai gal svarbiausia, kad esu ir nepaliauju ieškoti?
Nijolė LINIONIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.