------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Pavasario sūpuoklės išsūpavo...

Prie parodos vitrinų...               Kokį Eduardą Končių įsivaizduoja tie, kas jį žino tik iš kūrybos – nėra bendravę, nepažįsta, bet ne kartą matė jo darbų parodose, gal gavę dovanų? Vieni sako – itin kruopštų, pastabų… Kiti – labai ramų… Ne vienas – didelį gamtos mylėtoją… Mano esant tikrą marijampolietį (nes kas gi skatintų imtis tokio milžiniško darbo, atkurdamas miniatiūrose – ir ne vien – senuosius istorijos ženklus). Beveik visa tai, matyt, patvirtintų ir tie, kas su Edu (dažnai aplinkoje taip vadinamas) iš tiesų „ne vieną pūdą druskos suvalgė“. Tie, kas drauge ilgai dirbo tuometės maisto pramonės automatų gamyklos suvenyrų bare, kuriame telkėsi ir kur patirties sėmėsi ne vienas kūrybingas žmogus. Ir tie, kas jau trejetą dešimtmečių buriasi po liaudies menininkų klubo „Mūza“ sparnu: rengia parodas, drauge keliauja po išskirtines Lietuvos vietas, pažymi bendras ir asmenines šventes. Šiuo konkrečiu atveju kūryba atspindi tikrai asmenybę, nors…
Gal tik patys artimiausi žmonės žino, kas lieka nepasakyta, kai Edas, lakoniškai atsakęs į aplinkinių klausimus, netikėtai nutyla ir tarsi nuklysta kažkur tolyn. Ar kas paslėpta akiai mielame peizaže kur nors už tako vingio ar vaikystės vartų (paveikslas vadinasi „Kelias į vaikystę“), koks iš tiesų „Seno tilto“ ar „Parko alėjos“ kodas? Mums tai gal tik šiaip malonūs akiai vaizdai, o pačiam autoriui šios vietos itin vertingos ir prasmingos dėl kitų dalykų. Ne vienas vyresniųjų žino, kad ne visų vaikystės takai buvo tik saulės nušviesti, o už romantiškų vartų ar senoje sodyboje laukė geroji močiutė…
Plakate – autorius ir jo „Senosios Marijampolės“ miniatiūros. „Aš, Eduardas Končius, esu žemaitis“, – taip prisistato jubiliejinės parodos „Pavasario sūpuoklės“ lankytojams jos autorius. Tad neteisūs tie, kas mano jį esant marijampoliečiu ar bent jau šio krašto žmogumi. Beje, tokiu ir jaučiasi, nes šiame mieste – nuo 1973-ųjų. Atvyko baigęs Telšių (šiame rajone Paežerės kaime ir gimė) tuometį taikomosios dailės technikumą kaip kvalifikuotas metalo apdirbimo specialistas. Tai buvo itin gerai vertinama šios krypties mokymo įstaiga – nors neturėjo aukštosios mokyklos statuso. Tačiau menuose, kaip ne vienas esame patyrę, ne diplomas ar jo neturėjimas, o paties žmogaus iš aukščiau duota dovana bei darbštumas svarbiausia. Dešimtmečius stebintys Eduardo Končiaus kūrybą matė jos kitimą ir autoriaus augimą, nors labiausiai jį yra užvaldžiusi akvarelė.

Ne plaukianti spalvų ir nuotaikų pliūpsniais, o kruopščiai, brūkšnelis prie brūkšnelio kurianti iš tūkstančio potėpių susidedantį vaizdą. Dažnai šis vaizdas telpa į mažutėlį plotelį – ir turi labai netrumpai į jį žiūrėti, kad atskleistum visą gilumą… Du kartus (2007 ir 2016 metais) E. Končius yra tapęs respublikinio Lidijos Meškaitytės miniatiūrų konkurso laureatu. Ir nors turi kitų apdovanojimų, yra „per plauką“ likęs nuo „Aukso vainiko“, šias premijas vertina labiausiai: ne kiekvienas, įvaldęs įvairias technikas ir stebinantis dideliais paveikslais, ryžtasi imtis miniatiūros… Dailėje šis žanras apibūdinamas kaip „kruopštaus darbo kūrinys“. Nežinia, ar be metalo juvelyrikos jis būtų pasiekęs tokios meistrystės, bet dabar rezultatu galime tik džiaugtis.
Eduardo Končiaus 70-mečio jubiliejui skirta paroda dar ir birželį veiks Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos antrame aukšte.
Nijolė LINIONIENĖ
Daivos BEPIRŠTIENĖS nuotrauka

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.