------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Savo dalią atsineši gimdamas...“ (Gyvenimo spalvos)

Prisimindama gyvenimą kaime ponia Eugenija sako, kad pykčių, nesutarimų būdavę mažiau: „Žmonės – ne angelai, bet gražiai sugyventi būtina“.Taip išsitarė pašnekovė, kai besikalbėdamos apie gyvenimą (kaip greit prabėgo daugiau nei aštuoni dešimtmečiai!) akimis nardėme po spalvų ir vaizdų jūrą, o kiekvienas iš paliestų, išskleistų daiktų priminė vis kitokius nueito ilgo kelio tarpsnius… „Tokia jau mano liga – siuvinėjimas.
Ir dar skaitymas. Tik ir galvoju, būdavo, kaip čia prisėdus su knyga ar paveikslu, nes laiko, kol dirbau, vaikus auginau, juk nebuvo. Nežinau kaip, jei ne siuvinėjimas, būčiau iškentusi, išgyvenusi sunkiausius momentus, kai slaugiau vyrą, netekau sūnaus. Susikaupiu, būdavo, susitelkiu – stengiuosi galvoti tik apie tai, ką darau, stumiu kitas mintis tolyn. Nieko nėra baisiau, kaip savo vaiką laidoti…“ Nors šie prisiminimai dar neseni, tačiau Eugenija Makevičienė, ilgai gyvenusi Marijampolėje, o pastaruoju metu – pas dukrą Liudvinave, gyvenimo ar to, kuris mūsų darbus ir dienas dėlioja pagal savąjį planą, nekeikia. Nes yra patyrusi ir daug gero: šešiasdešimt metų pragyveno santuokoje, vyras buvęs darbštus (siuvėjas), gražiai sugyveno, vaikai irgi užaugo darbštūs, dabar jau ketvertas anūkų savo gyvenimus susikūrė…
Siuvinėti paveikslėliai puošia ne vieną namų erdvę.Pašnekovės šaknys Kreivukės kaime (Kalvarijos sav.), čia augo keturių vaikų šeimoje, nuo pat mažens žinojo, kad be darbo nieko nebus. „Visi daug dirbo – kitaip nė nežinojome, nes iš kur viską paimsi? Tėvams sunku buvo. Mano mama labai gražiai audė, siuvo, o teta ne tik audė, bet ir arė, ir akėjo… Viską jos spėdavo. Dabar jau tų audeklų niekam nebereikia, visko pilna, Irmutė (dukra) saugo juos – tikrai gražūs, kiek darbo įdėta. Aš siuvinėti pradėjau irgi kaime, dar ir elektros nebuvo – prie žibalinės lempos mano pirmi paveikslai atsirado. Paskui buvo didelė pertrauka, o kai išėjau į pensiją, pamačiau per televiziją siuvinėjant tokį vyrą – na, nuo tada ir vėl „susirgau“.
…Baigusi mokyklą (į ją pėsčiomis eidavo trejetą kilometrų ir sako nebuvę jokių bėdų ar minties, kad toli – gal kaip tik užgrūdino) Eugenija dar dirbo kaimo bibliotekoje, paskui mokėsi lengvosios pramonės technikume, kurį laiką dirbo tuomečiame „Orijos“ vilnų verpimo fabrike, vėliau ilgus metus – dabartiniame „Vernite“ (tuomet – Putliųjų verpalų fabrikas) ekonomiste. Sulaukusi pensinio amžiaus dirbo dar septynetą metų. „Visko tada jau užteko, nors kai su vyru pradėjome gyventi, tai, kaip sakoma, nuo nulio, nieko neturėjome. Bet kai dirbi, viskas užgyvenama, o tingėdamas žmogus vis labiau panyra į tinginystę… Tik kad tas laikas labai greitai bėga. Atsimenu, kai mirė mano tėvelis, mama sakė, kad tarsi ir negyventa – viskas taip greit praėjo. Dabar ir man taip atrodo – sunku be savo žmogaus.“
Siuvinėti paveikslėliai puošia ne vieną namų erdvę.Pašnekovė labai džiaugiasi rūpestinga dukra (Irma Gasperavičienė – dziudo trenerė), kuri neabejinga įvairioms grožio apraiškoms, domisi daugeliu dalykų. Namuose, kurių interjeras originalus ir jaukus, nemažai ir motinos siuvinėtų paveikslų – išsaugoti net patys seniausi. Čia – tik menkutė dalis. Kai iškėlė tikrus lobius, saugiai laikomus, akys apraibo. Ponia Eugenija siuvinėja kryželiu, bet nesinaudoja jau gatavais trafaretais, kur sužymėtos spalvos ir atspalviai, o lieka tik padengti siūlais paviršių. Ji, žiūrėdama į langelių šabloną, pati derinasi spalvas ir siuvinėja smulkutėliais dygsneliais ant audeklo – dėl to smulkumo kai kurie darbai net sukuria optinę apgaulę, lyg būtų trimačiai… Norint nenukrypti nuo proporcijų, linijų reikia labai atidžiai skaičiuoti, nes vos tik kas – jau turi ardyti, o tai ir laiko, ir kantrybės ėdžia. Štai tas įtemptas skaičiavimas, susikaupimas sako ir padėjo, kai sunkiomis valandomis ir dienomis mintys blaškėsi tarp šviesių praeities prisiminimų ir tų dienų skausmo.
…Moteris pasidžiaugė, kad per ilgus metus nebuvo rimčiau susirgusi, tad kai praėjusią vasarą prireikė operuoti akis, buvo neramu. O sunkiausia buvo po to ilgokai nieko nedaryti. „Lenktis negali, kelti negali – dukra viską daro, saugo mane. Tai ir siuvinėjimas, ir skaitymas buvo atidėtas. Bet dabar jau sakiau, kad noriu siūlų, noriu siuvinėti. Ir knygą perskaičiau – didelis džiaugsmas skaityti, matyti… Knygose daug išminties. Vienoje esu perskaičiusi, kad siela – tai kaip vėjo dvelksmas, bet laiko žmogų. Tikiu, kad ir mane laiko.“
Ir kokie tamsūs ar nejaukūs būtų šie rudens vakarai, šiuose namuose bus šilta, šviesu ir pilna spalvų, nes kai žmogus kuo nors tiki, žino, ko nori ir to siekia, negali būti kitaip. Iš spalvotų siūlų sruogų, knygų, kurios laukia būti perskaitytos, sklinda ta geroji energija…
Nijolė TREINYTĖ
Romo LINIONIO nuotraukos 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.