------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Šitiek grožio dar nematėme...“ (Sūduvos krašto etnokultūros akcentai)

Vita Gvazdaitienė eksponatus parodai rinko ir jų kūrėjus ar jau išėjusių anapus artimuosius kalbino ilgai. Apie etnokultūrą, jos svarbą mūsų tapatybei, apie vis dar neįvertintus sielos gilumose gimusius ir dar ten dažnai tebeglūdinčius lietuvių išskirtinius talentus galima daug kalbėti, diskutuoti, rengti projektus ir teisėtai pykti, kad dažnai jie nesulaukia dėmesio ir paramos… O galima tiesiog imti ir daryti: ieškoti, klausinėti, kalbinti ir įkalbinti, užrašinėti, fiksuoti, sukariant dešimtis ir šimtus kilometrų. Už savus pinigus, nelaukiant, kol kas nors kada nors… Ir paskui dešimtis, šimtus įvairiausių rankų darbo stebuklų parodyti kitiems. Prieš tai nuo kai kurių ne tik praeities dulkes nukračius, bet ir išskalbus, pakrakmolinus…
Taip savo požiūrį į Liudvinavo seniūnijos auksarankius išsakė ir realiai išreiškė Vita Gvazdaitienė, Marijampolės kultūros centro Liud­vinavo skyriaus darbuotoja. Bet visa tai ji būtų padariusi ir be šito, nes, kaip pati sakė, čia gyvendama jaučia meilę šio krašto žmonėms, lenkiasi jų talentui, o kraštiečio Kazio Borutos eilėraščio, kurį pacitavo, eilutė „Kaip meilės laiškas apie savo kraštą…“ – kaip tik apie šiuos dalykus. „Jaučiuosi lyg užlipusi ant aukšto kalno – užlipau ir pamačiau didžiulius turtus, o didžiausias turtas – žmonės. Būkime vieni kitiems tos auksinės rankos, auksinės širdys…“ Taip parodos dalyvius ir svečius Vita kvietė jau parodos atidarymo pabaigoje: dar pasigėrėti, vėl ateiti, draugus pasikviesti – ir geresniems būti.
Vienas ekspozicijos kampelių – ar ne pasakų kambarys?…O pradžioje turbūt kiekvienas, žengdamas į salę, arba garsiai aiktelėjo, arba nutilo pusėje žodžio. Iš nuostabos, nes tai, ką pamatė, buvo sunku iš karto ne tik akimis, bet ir protu aprėpti, juo labiau – apibūdinti. Begalybė – toks pirmasis įspūdis (ir nieko keista, kai paaiškėja, kad autorių – per septynias dešimtis, ir dar, pasirodo, visi darbai netilpo!). „Šito Liudvinave dar nebuvo!“ Tokie ar panašūs šūksniai skambėjo ne kartą, ir šioje nuostaboje buvo tiek šviesos ir pozityvo, kad laisvalaikio salė prisipildė ne tik žmonių, bet ir kažkokios sunkiai nusakomos energetikos. Švytėjo žmonių akys, visomis galimomis spalvomis švietė siuvinėti, austi, megzti ir nerti, naujausiomis technikomis atlikti darbai, paveikslai, molio ir medžio darbai… Apdovanotieji padėkos raštais: kuriantys, liaudies meną puoselėjantys...Ne šiaip sau išdėlioti, o sugrupuoti pagal žanrus, pagal paskirtį. Net ir salės kėdės virto stebuklingomis, nes kone visos buvo apdangstytos siuvinėtais apdangalais: atrodė, pakelk kurį – ir pamatysi dar kažką, paslapčia tūnantį – gal autorės, prieš bene šimtą metų juos lietusios, rankų šilumą… Salė Liudvinave standartinė, tad menkiausias jos kampelis tapo ekspozicijos dalimi. Scenoje puikavosi dailūs drabužiai, ant sienų viena kitą dengė lovatiesės, kiti audiniai, o jau tie siuvinėjimai, iš kurių dabar bene labiausiai prisimenamas kryželis… Jaukumu dvelkia kažkada kiekvienos save gerbiančios šeimininkės virtuviniai kilimėliai (kažkodėl daugiausia mėlyna „virvele“ siuvinėti), pagalvėlių užvalkalai, staltiesės ir staltiesėlės su našlaičių (broliukų) ar kitų gėlių puokštelėmis kampučiuose, o kitur – dideliausi rožių ar kitų žiedų vainikai… „Ne, ne, – sakė viena jauna moteriškė, tyrinėdama subtilius nėrinius bei „mereškas“, – jau prie šitokio darbo tai ir nusigaluočiau. Bet koks grožis!“
  Jau tie audiniai...  jau tie siuvinėjimai!  Štai ir esmė: žmonės, net ir labai nelengvai gyvendami, jo troško. Ir kūrė, dažnai miego ar poilsio sąskaita taip, kaip išmanė, darė tai, kas jiems buvo gražu – arba iš to, ką turėjo… Jautriai nuskambėjo kai kurių dalyvių žodžiai apie mamų tremtyje kurtus rankdarbius, taip išreiškiant ir tėvynės ilgesį, ir norą papuošti savo varganą buitį. Šie darbai, tarsi ir materialūs, iš Sibiro atkeliavę, iš tiesų yra didžiulis dvasinis turtas. Saulius Gražulis, kartu su kitomis autorėmis Liudvinavo seniūnės padėkos raštu buvo apdovanotas už mamos Albinos Gražulienės rankdarbių išsaugojimą. Jis sakė: „Ateina laikas, kai ima rūpėti, iš kur esi kilęs, gyvenimo tėkmės viduryje prisimeni tai, ką matei ar girdėjai vaikystėje (o girdėjai ir tai, apie ką garsiai nebuvo kalbama), pagalvoji, ką paliksi savo vaikams…“
Istorijų apie tai, kaip atsirado kai kurie rankdarbiai ir kokie buvo jų autoriai, Vita Gvazdaitienė turi daugybę – ne vieną papasakojo artimieji.   Jau tie audiniai...  jau tie siuvinėjimai!  Tikriausiai galėtum daug ką iš to, kas surinkta per ne vienerius metus, sudėti į gražią ir prasmingą knygą – gal katalogą. Bet čia tik šių eilučių autorės mintys, kurias veikiau reikėtų vadinti iliuzijomis. Kita vertus, ir tokią parodą realistui ar materialistui tektų vadinti iliuzija – o štai ėmė ir įvyko! Liudvinavo 300 metų jubiliejaus proga.
Buvo daugybė smagių momentų ir jautrių akimirkų. Daliai Venckienei kankliuojant, jaunimui pritariant dainuota, parodos organizatorei dėkota ir oficialiai (gražiai kalbėjo Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Artūras Visockas, Liudvinavo seniūnė Jolanta Maceikienė dėkojo, „kad išpurtė užsistovėjusį laiką ir parodė grožį“), ir apkabinant, pakštelint į skruostą. Apdovanoti autoriai, kurių rankdarbiai išsiskyrė ir gausa, ir originalumu, ir tradicijų tąsa. Padėkos raštai įteikti Irenai Balaikienei, Astai ir Arūnui Matulevičiams, Vidai Ulevičienei, Gemai Mamedovai, Loretai Feitušienei, Gitanai Lepšienei, Konstancijai Daugėlienei, Vidai Rugienienei, Janinai Insodienei, Irenai Pranculienei ir Alytei Ruočkienei. Pati Vita sakė esanti dėkinga daugybei žmonių, ypač eksponatus padėjusioms paruošti moterims ir juos sudėlioti talkinusioms merginoms. Beje, dar pradžioje pora liudvinaviečių, girdėjau, dalijosi pastebėjimais: „Trečią nakties salės langai dar švietė – tai kada jos baigė dėlioti?“ Šito geriau neklauskite, nes kiekvienas kultūros žmogus, jei tikrai dirba, žino – valandomis ar pinigais to darbo neįvertinsi – tik sugrįžtančiu džiaugsmu.
Paroda veiks dvi savaites – tikrai verta pasižiūrėti, nors gal ir nesate liaudies meno mėgėjas. Lankymo laikas – darbo dienomis nuo 11 iki 18 val.
Nijolė LINIONIENĖ
Autorės nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.