------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Tapyba – kaip katinas...“ (Vardai ir veidai)

Audronės Petrašiūnaitės kūryboje susipina aplinkos realizmas ir skausmingos asmeninės patirtys...Kaip vis dėlto dažnai mes, beieškodami linksmybių ar gurmaniško peno sielai kažkur – tolimose šalyse, dideliuose miestuose, garsiose menų galerijose, nesusitelkiame ties tuo, kas yra aplink, kartais net labai arti. Visai šalia.
…Daug metų gyvenanti Višakio Rūdoje Audronė Petrašiūnaitė, tapytoja, grafikė ir kitus žanrus įvaldžiusi dailininkė, gimė Kazlų Rūdoje, mokėsi Kaune ir Vilniuje, dėstė Kaune, nuo 1982 metų dalyvauja parodose. Lietuvoje ir už jos ribų ir šis vardas, ir darbai žinomi jau seniai. Apie tapytojos ypatingą spalvos pojūtį, drąsą ją valdant ir manipuliuojant prirašyta straipsnių, net sakoma, kad ji sukėlė virsmą mūsų tapybos koloristikoje. Jos paveikslų turi ir kolekcininkai, ir garsios galerijos… O štai gimtojoje Kazlų Rūdoje tapybos paroda surengta pirmą kartą. Pati intensyviai dirbanti ir gyvenimiškų problemų nestokojanti kūrėja nesisiūlė, o iki tol niekas, matyt, nesusidomėjo. Ir jei ne Prano Dovydaičio viešosios bibliotekos darbuotojos, kurios sakė norinčios, jog čia besilankantys žmonės pamatytų ir profesionalios kūrybos – vis kviečiasi įdomių autorių, gal ir šio karto nebūtų buvę…
„Žydėjimai“ – taip vadinasi niūrią rudens dieną atidaryta tapybos paroda, kurią pristatant dalyvavo ne viena dešimtis ne tik Kazlų Rūdos, Višakio Rūdos, bet ir iš tolėliau atvykusių žmonių. Jaut­riai ne tik žodžiais, bet ir nuotaikingomis dainomis autorę ir visus susirinkusius pasveikino Kauno muzikinio teatro solistas Liudas Mikalauskas, akcentavęs, kad per mažai vertiname tiek kitą žmogų, tiek patys save – kiekvienas turime išskirtinių gabumų, visi norime būti laimingi… „Esu Audronės meno fanė“, – sakė Marta Vosyliūtė, vilnietė scenografė, tapytoja, kritikė, pristačiusi Audronę Petrašiūnaitę ir ją kalbinusi, pateikusi savo įžvalgų. Ji padėjo atskleisti, kaip pasirenkamas motyvas ar tema, kur slypi giluminiai klodai ir subtilios nuotaikos, išreikštos kartais ryškiomis, kitą kartą – labai švelniomis spalvomis, drąsiais, impulsyviais potėpiais…
„Rožės glostymas“ – švelnu ar dygu?Ir koks gi tas „slaptasis kodas“, kuris pelno šiai dailininkei premijas ir kitus apdovanojimus, žiūrovų įvertinimą? Gyvenant Višakio Rūdoje gamta, jos ciklai ir nuotaikos, be abejo, turi didelę įtaką (o, kaip ji veikė kraštietį Viktorą Vizgirdą!), tačiau Audronės paveikslai nėra gamtos vaizdavimas taip, kaip mes, eiliniai parodų lankytojai, dažniausiai esame įpratę – tai nėra gražūs peizažai ar gėlių puokštės.
Jos „Žydėjimai“ – tai nerimastingas vėjo gūsis, pilnas spalvų, impulsyvus, bet trapus, efemeriškas: regis, čia daug visko yra, bet nuojauta sako, kad tuojau nebebus – nesužiūrėsi…

„Kai piešiu, aplinka bendrauja su manimi. Virš manęs daug dangaus – mieste viskas buvo labiau „suveržta“…
Gamtos ciklai veikia: pavasarį, vasarą jaučiuosi laisvai, dirbu daug, natūralioje šviesoje, ir kai kurie šios parodos darbai visai nauji, niekur nerodyti. Labai greitai praeina, keičiasi gamtos būsenos – nespėji užfiksuoti žydėjimo pradžios, o lapeliai jau byra… Rudenį visada tapau savo rožyną. O žiemą su dažu vargstu – tai tik dažų gadinimas, todėl darau kitus darbus. Tapyba man – tai nuotykis su dažu, sakytum, kuriu dažais poeziją – taip ir atsiranda paveikslas. Kartais labai greitai, o kitą kartą vargstu, ir jokiu būdu ilgiau nereiškia, kad bus geriau, atsiranda tapybos bėdų… Tapyba – kaip katinas: galvoji, kad jis naminis, su tavimi gyvena, o jis iš prigimties laukinis, nepavaldus.“
Dailininkė neatsitiktinai paminėjo katinus – jos namuose šių augintinių (viename interviu yra sakiusi, kad su jais neretai ir „pasitarianti“), mylimų ir lepinamų, visada buvo ir tebėra, jų būdo bruožus puikiai pažįsta. O apie paveiksluose tvyrantį gamtos – taigi ir mūsų gyvenimo – netvarumo, laikinumo pojūtį kalbėjo ir M. Vosyliūtė, priminusi, kad A. Petrašiūnaitė pernai surengė didžiulę personalinę parodą, šiemet pripažinta įsimintiniausia Kauno menininke. Dailininkė, ilgą laiką žinoma ir vertinama kaip tapytoja, daug ką nustebino savo grafika, o dar vėliau – siuvinėtais kilimais. Gal kada nors ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Kazlų Rūdoje pamatysime ir tai…
Beje, keletas A. Petrašiūnaitės paveikslų eksponuojama Marijampolės kultūros centro dailės galerijoje – kartu su kitų kraštiečių, šių metų jubiliatų, kūriniais.

Nijolė TREINYTĖ

Romo LINIONIO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.