------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Tarsi pavasario lietus ant stiklo...

Gabrielė Maroke sako patyrusi begalę įspūdžių: žavėjo šalis, jos istorija, žmonės...…kai dūkstantis kovo vėjas atgina linksmą debesį ir perplėšia nusibodusią pilką uždangą. Lašai ritasi stiklu ir atveria vaizdus… Daug erdvės, šviesos: švelnus potėpis, spalva – tarsi pridengusi iš vidaus sklindančią šviesą, iš skaidrios virstanti dar skaidresne. Linija – plona ir jautri, bet gražiai suvaldanti šį formų ir spalvų virpėjimą. Ir patys objektai, kuriems pavaizduoti toks subtilus akvarelės prisilietimas prie popieriaus atrodo labai netikėtai… „Gyvybės atrandu kasdienių, senųjų daiktų formose, jų smulkmenose. Kasdienės, subtilumu ir subrandinta tyla dvelkiančios detalės, tokios kaip mėtinio atspalvio senosios pašto dėžutės, pilnos neperskaitytų laiškų ar praviros nuvažiuojančio troleibuso durys, rašteliai, plazdantys vėjyje… Man šie fragmentai gyvi, turintys stiprų energetinį krūvį, savo istoriją – tarsi senos fotografijos. Tai likučiai metų, prabėgusių dienų – dienų, kurios nepastebimos: kasdienės, bet kupinos buities poezijos. Savita dvasia, kvapas, sekundė, kurią galima pajusti – šios sustojusios akimirkos, persisunkusios ilgesiu, tyla, laukimu, palikta subtilia užuomina – mano tapomų kūrinių inspiracija“. Taip savo pasirinkimą ir darbus apibūdina Gabrielė Venckutė, kuri, kaip esame minėję, juos eksponuoja Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje.
Jauna autorė sako, kad savęs neįsivaizdavo kitose srityse – nuo mažumės ją lydėjo dailė. Tad nuosekliai ėjo šiuo keliu, po mokslų Marijampolėje pasirinko grafinį dizainą. Ir visą laiką buvę svarbu, ką piešti: privalomi darbai dažnai nekėlė džiaugsmo, o pirmieji tikrai autoriniai darbeliai iš tiesų atsirado… paraštėse. Pasvarstė, kad už tai, ką eksponuoja dabar, vargu ar būtų buvusi pagirta. Nors kažkada mintis apie autorinę parodą atrodė nereali, darbus kaupė ir brangino. Paroda M. B. Stankūnienės menų galerijoje nėra pirmoji autorinė, bet, sako Gabrielė, ypatinga. „Kažkada, kai ateidavome į šią galeriją, atrodydavo, kad jos erdvė – tai kažkas nepaprasta, nepasiekiama, o mintis apie pačios parodą – nereali… Man garbė čia rodyti savo darbus. Kviečiu pasižiūrėti į tai, kas gražu, nors ir netobula. Mane žavi seni daiktai, industriniai vaizdai su laiko žymėmis – tai, kas turi savo praeitį, istoriją. Kiekviena diena turi po mažą stebuk­lą, taigi noriu pakviesti: žmonės, pažiūrėkit, kaip skamba kasdienos poezija.“ Gamta, sakė, jau savaime graži, gyva, o čia – ir laikmečio atspindys, ir asmeninės istorijos: reikia tik dulkes nuvalyti…
„Liukas“: kokios asociacijos jums kyla bežiūrint?Gabrielė sako, kad tos užfiksuotos vyksmo akimirkos ar detalės, dažnai atitarnavusių daiktų savitas grožis ir jų istorija tiesiog „negali būti nepastebėta“, dėliojasi kaip žodžiai į eilėraštį: daugiausia prasmės ir esmės ten, kur paprasta, kur daug erdvės. Bet į pokalbio metu vis magėjusį klausimą, ar pati nerašanti eilėraščių, atsakė, kad tikrai ne: jos darbai ir yra vizualiniai eilėraščiai… O labiausiai būtų laiminga, jei, tarkime, galėtų iliustruoti knygą – gal ir eilėraščių, sukurti viršelį. „Tai būtų vertingiau, nei kelios parodos – apgaubti piešiniais tekstus…“ Jai, sakė, labai svarbu žinoti, kaip į paveikslus ar smulkesnius darbelius (jų irgi galima pamatyti parodoje) reaguoja žiūrovai.
: kas už tų durų, ar verta bandyti atrakinti aprūdijusią spyną, ar dar veikia senas radijas – kas jo klausėsi, kas važinėjo tuo numestu dviračiu… Gal tas, kuris dabar žiūri į paveikslą? Gabrielė eksponuoja ir keletą aliejinės tapybos darbų, kitokių, nei akvarelės, bet taip pat atspindinčių savitą autorės požiūrį į aplinką bei tapybos stilių. O nustebino pokalbyje paminėtas Marokas. Šioje šalyje pašnekovė ne šiaip tik lankėsi – gyveno ten ilgokai, keliavo ir tapė, surengė parodų. Šis kraštas, sakė, „šaukė gal dešimt metų: kokios ten spalvos – jos tiesiog nepaprastos, visa, kas toje žemėje yra ar buvo, tiesiog užburia. Ten ir paslaptis, ir ypatinga energetika… Yra toks miestas – Tanžeras: ypatinga vieta, kur kažkada lankėsi, gyveno daug didžių kūrėjų. Vien tik ten pabūti, pavaikščioti – jausmas neapsakomas.“
…O dabar Gabrielė Marijampolėje, laiminga surengusi parodą. Ir sako: „Kūryba man – tai gyvenimas atmerkus sielos akis ir tai, ką žodžiai per silpni išreikšti“.
Paroda Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje veiks iki kovo 19 dienos.
Nijolė LINIONIENĖ
Pašnekovės kolekcijos nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.