------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Vincą Mykolaitį-Putiną prisimenant

Birželio 7 dieną paminėjome rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino 52-ąsias mirties metines. Rašytojo muziejaus Marijampolėje turima archyvinė medžiaga leidžia rekonstruoti paskutines kūrėjo dienas ir kelionės Amžinybėn detales. Daugiausia sužinome iš monsinjoro Kazimiero Žitkaus rašytų straipsnių, prisiminimų. Su juo V. Mykolaitis-Putinas, studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje, gyveno viename kambaryje, jų draugystė nenutrūko ir vėliau. Būtent šis kunigas atliko V. Mykolaičio sekuliarizacijos aktą, jį, kaip kunigą, rašytojas norėjo matyti ir paskutinę gyvenimo valandą…
Žinoma, jog 1967 m. gegužės mėnesį V. Mykolaitis-Putinas su žmona Emilija atvyko į Kačerginę. To laikotarpio dienoraščio įrašai rodo, kad sveikata buvo pablogėjusi, todėl čia rašytojas tikėjosi atgauti jėgas, buvo nusiteikęs dirbti: „Atvažiavom į Kačerginę. Oras gražus. Manau, kad čia atsigriebsiu. Tuoj ketinu tęsti „Pono Tado“ vertimą.“ Tačiau, kaip prisimena K. Žitkus, jau birželio 3 dieną jį ištiko širdies priepuolis. Į tai nebuvo kreipta tinkamo dėmesio, buvo gydomasi įprastais vaistais, o jau birželio 7 dieną ištiko antras, stipresnis už pirmą, širdies priepuolis, skausmo nebuvo galima numalšinti jokiais vaistais. Buvo pakviestas Kačerginės vaikų sanatorijos gydytojas V. Rakauskas, kuris, matydamas gresiantį mirties pavojų, konsultacijai paprašė atvykti iš Kauno docentą J. Kiauleikį, tačiau jis su reanimacijos felčere atvyko tik po pietų. Buvo pradėta teikti ligoniui pagalbą, bet nesėkmingai – gyvybė užgeso 17 val. 30 min.
Tame pačiame straipsnyje monsinjoras K. Žitkus rašo, jog E. Mykolaitienė yra pateikusi daugiau detalių apie V. Mykolaičio paskutines gyvenimo valandas. Ji pasakojusi, jog tą pačią dieną atvyko buvusi poeto studijų draugė Uršulė Urniežiūtė-Starkienė ir pamačiusi, kaip rašytojas kankinasi, tuoj pat nuvyko į Kauną atvežti Putino nurodyto kunigo, tačiau jo nerado namie. Tad Mykolaitienė ėmė nerimauti ir paprašė parvežti kunigą iš Zapyškio.
Prisiminimuose „Keliai ir kryžkeliai“ K. Žitkus mini, jog, atvykus iš Zapyškio klebonui Petrui Sitkui, poetas jau buvo miręs. V. Mykolaičiui jis sąlyginai suteikė absoliuciją ir unciją. Komunija liko neįteikta. Poetas buvo pašarvotas Kačerginėje, viename iš Mykolaičių vilos kambarių.
Įdomią detalę yra nurodęs Augustinas Laučka, buvęs vykdomojo komiteto pirmininkas. 1974 m. Kačerginėje rašytuose prisiminimuose jis mini, jog V. Mykolaitis-Putinas palaidotas su jo kaklaraiščiu ir sąsagomis, nes rašytojui mirus, giminės iš jo namų atvežė kostiumą, bet pamiršo kaklaraištį ir sąsagas, todėl A. Laučka padėjęs šioje keblioje situacijoje. Po rašytojo laidotuvių Putino žmona E. Mykolaitienė jam padovanojo poeto tautinį kaklaraištį ir gintarines sąsagas…
Jau minėtuose prisiminimuose K. Žitkus pasakoja, jog E. Mykolaitienė norėjo poetą laidoti Kaune, bet kitą dieną atvykę iš Vilniaus oficialūs asmenys jai pranešė, kad Lietuvos TSR ministrų taryba yra nusprendusi V. Mykolaitį-Putiną palaidoti valstybės lėšomis Vilniuje. Poeto kūnas buvo išvežtas į sostinę, palaikai pašarvoti Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto aktų salėje (Čiurlionio g. 21-27). Prie karsto stovėjo studentų garbės sargyba.
Karstas buvo išneštas birželio 10 dieną 11 valandą. Laidotuvėse atsisveikinimo žodžius sakė Mokslų akademijos, Vilniaus universiteto, Rašytojų sąjungos ir dar kelių instancijų atstovai. V. Mykolaitis-Putinas palaidotas Rasų kapinėse.
Atsisveikindamas su didžiu kūrėju prie kapo duobės poetas Justinas Marcinkevičius taip kalbėjo: „Baisaus netekimo sukrėsti, stovime šiandien prie didelio (žmogaus) kapo, suprasdami, kad Vinco Mykolaičio-Putino asmenyje laidojame ištisą mūsų humanitarinės minties epochą, kad atsisveikiname šiandien daugiau negu su Žmogumi – atsisveikiname su poetu, mąstytoju, padariusiu daugiausia įtakos, kuriant lietuvių dvasinio gyvenimo pasaulį. Jis kūrė šitą pasaulį kaip didelį gražų rūmą, kurio kertiniais akmenimis buvo jo pačio iškentėti, jo pačio nušlifuoti aukštieji Tiesos, Gėrio, Grožio ir Humanizmo idealai.“
Šių idealų vedami mes ir šiandien prisimename iškilų Lietuvos kūrėją, nuėjusį nelengvą gyvenimo kelią, turėjusį priimti sudėtingus sprendimus, ne visada buvusį suprastą, bet visuomet išlikusį ištikimą žmogui ir sau pačiam.
Valė KLESEVIČIENĖ
Vinco Mykolaičio-Putino muziejaus muziejininkė

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.