------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Visą spektaklį turiu nupiešti...“

Štai tokios būsimo spektaklio apie Marijampolę veikėjų galvos (centre – Deimantas Populaigis).Taip besikalbant apie naujausius darbus išsitarė Deimantas Populaigis – Marijampolės teatro dailininkas, scenografas, kitiems gal labiau žinomas kaip tapytojas. Keletą jo tapybos darbų dabar galima pamatyti Kultūros centre dailės galerijoje: nuo praėjusių metų gegužės pabaigos visus metus čia eksponuojama 2018-aisiais savo jubiliejus minėjusių Marijampolėje gyvenančių ir iš šio krašto kilusių dailininkų kūryba. Jubiliejus rimtas, nors tarp kitų autorių jis – jauniausias… Paklaustas, ar ką nors kūrėjui reiškia vienokios ar kitokios gyvenimo datos, sukaktys, pašnekovas atsakė netikėtai: „Aš už tą jubiliejų dėkingas miestui – už parodą: kad prisiminė ir man priminė. Nesureikšminau to, o čia netikėtumas – kviečia, pagarbiai sveikina, darbus eksponuoja… Kai sakau „miestui“, Marijampolei, turiu galvoje žmones, kurie tai daro. Čia gyvendamas esu bendruomenės narys, todėl noriu prisidėti prie to, kas daroma, kurti šiems žmonėms ir šiam miestui. Toks vaizdinys: tarsi atidaro man duris priimdami į savo tarpą. Tai ir aš noriu atidaryti savo „duris“, priimti ir dovanoti… Tarpusavio santykiai yra didžiausias turtas. Nedideliuose miestuose įžiūriu daug teigiamų dalykų: mes čia labiau vienas kitą matome, o dideliame tu tarsi pradingsti.“
Scenografija: ar atpažįstate veikėjus ir vietas? Daugiau nieko neparodė – kad išliktų intriga...Gal besiveržiančiam ištrūkti iš šio miesto (ar tiesiog nerandančiam savęs) Deimanto žodžiai skamba keistai, bet juose tikrai nėra vaidybos ar noro kam įsiteikti. Marijampolėje jis aštuonetą metų, o augęs Kaune, menus studijavo ir vėliau gyveno Vilniuje, tad gali lyginti. Bet ir kalbant apie ankstesnius laikus nebuvo jokio negatyvo. Džiaugėsi, kad tėvai, matydami polinkį ne į mokslus, o į visai kitus dalykus, nesistengė perlaužti. „Gimiau palankioje terpėje, tėvelis pats buvo meniška siela (režisierius, dirbęs ir Kazlų Rūdoje – N. L.), leido man skleistis per dailę, niekada nesakė „ko tu čia nesąmonėm užsiimi?“ Kiti dalykai man buvo neįdomūs, sunkokai sekėsi. Mokiausi Juozo Naujalio meno mokykloje, ten buvo daug dailės – ir dar muzikos…“ Natūralus šio kelio tęsinys – dailės studijos. Buvo lemta mokytis pas Vitalijų Mazūrą – scenografą, režisierių, talentą ir didžiąją meilę menui ryškiai išreiškusį per lėles… Deimantas Populaigis – irgi scenografas (oficialiai), lėlių meistras, o pastaruoju metu – dar ir aktorius. Jis labai džiaugiasi, kad Marijampolėje atgimė lėlių teatras, o kiekvienas didesnis ar mažesnis spektaklis jam esantis kaip dovana. Nors scenografiją kuria ir kitiems – dramos, vaikų – spektakliams (paskutinis buvo kalėdinis „Bitė Maja“, parodytas 12 kartų…), bet kurdamas lėles, sako, galintis save išreikšti kitaip – daug plačiau ir giliau.
Scenografija: ar atpažįstate veikėjus ir vietas? Daugiau nieko neparodė – kad išliktų intriga...„Tapydamas nuo nieko nepriklausai, o teatre turi paisyti režisieriaus norų, nuomonės – gali diskutuoti, siūlyti, bet… O lėlių spektaklyje tampu viskuo, nors yra ir istorija (tekstai), ir režisūra. Į sceną tarsi pernešu savo paveikslus: turiu visą spektaklį nupiešti, pats matyti ir kitiems parodyti (nes kitaip nesusikalbėsime) scenovaizdį ir kokie bus veikėjai. Lėlė, be viso kito, turi būti ir patogi žmogui, kuris su ja dirbs. Tai sunkus darbas ir fiziškai. Pradedant dirbti viskas yra labai svarbu – visa informacija. Dirigentas yra režisierius, bet mes visi susirinkę labai daug šnekamės, aptarinėjame, svarstome. Gaudau visokią informaciją. Galima domėtis, kaip kažką darė kiti, bet viskas transformuojasi. Vaizdiniai, tas sceninis matymas ateina nežinia iš kur. Tarkime: tapau, darau kažkokius darbus, valgau, einu – ir tas „kažkas“ atsiranda. Imu piešti kažkokius dalykus (šiaip piešinėlius), pradeda atsirasti tikslesni vaizdai – ir taip gimsta scenovaizdžiai.“ Pašnekovas sako, kad per lėlių ir jų aplinkos kūrimą spektaklyje galintis save išreikšti ir išbandyti kaip įvairių sričių atstovas. „Čia aš tampu ir skulptoriumi, ir naiviojo, liaudies meno, kuris mane labai veža, atstovu: juk nuo jo viskas prasidėjo. Ir impresionizmo, ir dabartinių srovių pamatas yra naivusis menas. Tapyboje šis pradas labai stiprus, O „tapyba yra menų motina“, kaip sakė Leonardas da Vinčis. Darbas su lėlėmis leidžia kurti, improvizuoti – išlaisvina. Per lėlę galiu pavaizduoti ir anapusinį pasaulį – eiti į siurrealizmą…  Čia daug daiktų, daug simbolių, galima juokauti, kvailioti – iš tavęs tarsi nereikalaujama rimtumo. Bet iš tikrųjų lėlių teatras – oi, kaip rimta…“
Kita vertus, teatre padarytas darbas vis tiek yra laikinas – „spektaklis ištirpsta rūke“. Nors lėlės ar bet kurio kito spektaklio scenografija jį gali pergyventi (štai Kauno lėlių teatre yra ir muziejus, kitur saugoma meistrų sukurta spektaklių scenografija ar kostiumai). Todėl, sako Deimantas, liūdna, kad labai visiems patinkantis ir įspūdingas misterijos žanras yra praktiškai vienkartinis. O dirba didelė komanda, įdedama daug lėšų, laiko…
…Asmeninių parodų (tapybos ir scenografijos) priskaičiuoja gal dešimt, o drauge su kitais kūrėjais yra daug kur dalyvavęs, buvo ir plenerų, ir kitų įdomių projektų. Jei kas geriau žino jo kūrybą, pastebės, kad be kitų, dažni bibliniai siužetai. Dailininkas iš karto akcentuoja: tai nėra religinės temos. Jam Biblija su daugybe joje slypinčių klodų – kaip dokumentika, istorija apie žmoniją ir tai, kas su mumis vyko. „Noriu perteikti, kaip tuos dalykus matau aš.“
…Grįžtant prie lėlių norisi skaitytoją intriguoti. Marijampolės te­atro lėlininkų (ir ne vien) trupė rengia tikrai ypatingą dovaną Teatro dienos proga. Deimantas Populaigis ne kartą sakė esąs laimingas: „Esu įsodintas į šį teatro, aktorių laivelį, galiu dirbti su šitais šauniais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad man leidžia daryti tai, ką sugebu. Neatsistebiu abiejų režisierių – Mildos Mažėtytės ir Almos Vosylienės sugebėjimais. Ir visais žmonėmis, kurie renkasi į repeticijas savo laisvu laiku ir, patikėkite, labai atsakingai dirba. O dar yra jaunimas – gyvybingas, protingas. Kaip jie diskutuoja su režisiere Alma!“
…Paklaustas apie tai, kokie dar pomėgiai yra jo gyvenime, ar nevilioja tolimi kraštai, kelionės, Deimantas atsakė: „Svarbiausia tai, ką darau: ar tapau, ar kuriu teatrui… Kiekvieną dieną eidamas tuo pačiu keliuku pamatau ką nors nauja. Kitokių kelionių nereikia. O argi čia ne kelionė?“
Nijolė LINIONIENĖ, Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.