------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Ar tai kada nors praeis? (Pirma istorija)

Marijampolietė Jolanta (vardai pakeisti – aut. pastaba) augina septyniolikmetį sūnų. Iki tol itin artimai su vaiku bendravusi moteris stebisi, kaip jos sūnus apie penkioliktuosius gyvenimo metus pradėjo keistis. Pirmiausia mama pastebėjo, kad tėvai jam tapo nebe autoritetais. „Kartais aš net jaučiu jo neapykantą, norą mane sumenkinti, pašiepti. Nesuprantu, ką darau ne taip. Juk stengiuosi nusileisti, nelįsti į akis, kai matau, kad sūnus nenusiteikęs bendrauti, nepristoju. Kai jis ko prašo, stengiuosi neatsakyti. Parvežu ir nuvežu į treniruotes, pagaminu mėgstamo valgio. Net pusę vienuolikos vakaro einu gaminti jam karšto maisto, kad tik būtų patenkintas. Neprašau padaryti jokių buities darbų, neverčiu, nes nenoriu išprovokuoti jo pykčio. Pastebiu, kad man lengviau pačiai pasidaryti šiuos darbus, negu matyti amžinai nepatenkintą, susiraukusį sūnaus veidą“, – pasakojo mama.
Jolantą neramina ir kartais iš sūnaus besiveržiantis pyktis, kai jam kažkas nepasiseka mokykloje, su draugais. „Jeigu būnu darbe, tiesiog rėkia paskambinęs telefonu arba tranko namuose duris. Ar tai normalu? Nežinau, ar gerai elgiuosi, bet tuo metu stengiuosi patylėti. Paskui viskas praeina“, – pasakoja mama.
Moteris pastebi, kad sūnui sunku bendrauti su kitais. Jis tarsi neranda draugų, nes yra pernelyg kritiškas jų atžvilgiu, labai daug reikalauja. „Vienas netinka todėl, kitas dėl kitos priežasties, o savęs nemato“.
Mamai skauda širdį, kad vaikas labai dažnai liūdnas, priekaištauja, kad jam nuobodu, nėra draugų. Kiaurą dieną prasėdi namuose prie kompiuterio, o tuomet dar blogiau jaučiasi. Su tėvais į užmiestyje esančią sodybą vyksta tik tuomet, kai tėvai nenusileidžia, priverčia piktuoju.
Sūnus dažniausiai „išsikrauna“ ant tėvų. Mokykloje, su draugais elgiasi pakankamai gerai. Džiaugsmingai vyksta su bendraamžiais į klasės vakarėlius, ekskursijas, išvykas, koncertus. Ypač mėgsta bendrauti su už save penkiais–dešimt metų vyresniais. Tokie asmenys jam autoritetas. Tada jis sugeba prisitaikyti, nepykti, netgi buities darbus dirbti.
„Ar toks sūnaus elgesys normalus? Gal aš ką nors darau ne taip? Gal derėtų būti griežtesne? Kaip reikėtų elgtis su paaugliu vaiku? Ir ar tai kada nors praeis?“ – klausia Jolanta.

Situacijas komentuoja Biomedicinos mokslų daktarė, LSMU Psichiatrijos klinikos docentė, gydytoja psichiatrė, daugiau nei 30 tarptautinių publikacijų autorė ir bendraautorė Vesta Steiblienė.Ekspertės komentaras
– Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis tarp vaiko ir suaugusio asmens. Šiame periode gilėja paauglio ryšiai su savo amžiaus grupės nariais, auga sprendimų priėmimo autonomija bei formuojasi intelektualiniai pomėgiai ir socialinė priklausomybė (nauji interesai, talentai, socialinis identitetas). Norma paauglystėje – tai psichologinės adaptacijos laipsnis, kuris pasiekiamas šiame augimo ir brendimo periode: įveikiant įvairias kliūtis ir esant labai svarbių įvykių sūkuryje. Bendrai apie 75 proc. paauglių šiuo laikotarpiu sėkmingai adaptuojasi prie fizinių ir emocinių pokyčių ir tęsia savo ankstesnio funkcionavimo lygmenį. Apie 20 proc. paauglių būdingas blogas psichologinis prisitaikymas, savęs neapykanta, elgesio sutrikimai, priklausomybės, afektiniai sutrikimai ir kt. Nors didesnė pusė paauglių teigia patyrę paauglystės amžiaus distresą – jie vėliau funkcionuoja normaliai, jų mokymosi rezultatai bei kiti pasiekimai geri ir jie laiko save laimingais.
Svarbiausia užduotis, kurią turi išspręsti paauglys iki tapdamas suaugusiu – suformuoti savęs identitetą, pasitikėjimą savimi, suformuoti savo vertybių sistemą bei suprasti savo vaidmenį šeimoje ir visuomenėje.

Klausantis mamos papasakotos istorijos mes matome 17 metų vaikiną, kuriam nepavyko sėkmingai užbaigti paauglystės laikotarpio ir tapti jaunu brandžiu suaugusiu žmogumi. Vaikino elgesyje matyti bendravimo su bendraamžiais sunkumai, savo vaidmens suvokimo ir savivertės problemos. Negebėjimas kontroliuoti situacijos išsiveržia pykčiu, kuris nukreiptas į artimiausius ir mylinčius žmones – tėvus. Toks elgesys skaudina mamą, ji pasimetusi ir nežino kaip elgtis.
Iš trumpo pasakojimo sunku įvardinti tikslias šios „nepasibaigusios paauglystės priežastis. Norėtųsi išgirsti daugiau apie tėčio vaidmenį šeimoje, tėvų tarpusavio santykius, sūnaus vaikystę, pomėgius, bendras šeimos veiklas. Labai svarbus ankstesnis atsakomybių pasidalijimas šeimoje – kokias pareigas sūnus turėjo šeimoje, kaip jas vykdydavo, kokie būdavo sunkumai, kaip juos šeima spręsdavo. Tuo pačiu norėčiau priminti, kad šeima nėra demokratijos institucija. Šeimoje turėtų būti aiški sprendimų priėmimo hierarchija – sprendimus priima tėvai. Šioje istorijoje susidaro įspūdis, kad šeimos modelis pakitęs: sūnus tapo vadovu šeimoje, o tėvai tiesiog įsitraukė į paklusnių vykdytojų vaidmenį. Toks elgesys tikrai nėra normalus.
Pirmiausia rekomenduočiau tėvams tarpusavyje aptarti situaciją, pasidalinti savo įžvalgomis, kas vyksta šeimoje. Jei susivokti situacijoje sunku – rekomenduočiau šeimos psichoterapeuto konsultaciją. Jos metu bus aptartos šeimos taisyklės, elgesio modeliai, diskutuojama apie tėvų santykius su suaugusiu 18-mečiu sūnumi ir numatomi abiem tėvams priimtini problemos sprendimo būdai.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.