------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Ar tik man vienai taip gaila Lietuvos girių?

Teko susitaikyti su tuo, kad prieš keletą metų iškirto vieną ir antrą miško plotus, kuriuose augo geriausi grybai. Juk liko dar keletas vietų, kuriose aš grybaudavau ir žinojau, po kokiu medžiu kokie grybai auga. Miškininkai sako, kad giria (kaip ir žmogus) sensta, reikia kirsti senus medžius, sodinti naujus. Gal jie gerai išmano savo darbą? Tačiau kodėl sodina, o po dešimties ar daugiau metų tuose jaunuolynuose kerta, retina pušeles, kurių kamienus jau galima abiem rankomis apglėbti? Arba kodėl puikiame šile, kuriame auga mėlynės, bruknės ir grybai, kertami nedideli krūmeliai, kurių ten reta, ir jie paliekami tuose uogienojuose pūti? Šilas jau tampa panašus į sąvartyną. Kaip ir tas pušelių jaunuolynas, kuriame jos nukirstos ir suverstos bet kaip.
Neseniai buvau išvykusi dviem savaitėms. Grįžusi panorau aplankyti savo girią, juk dabar nauja mada atėjo – „miško maudynės“. Nors madų nesivaikau, bet visada man gera buvo pušynų oru pakvėpuoti, prie baltaliemenio beržo prisiglausti ir … pagrybauti. Tačiau Kazlų Rūdoje, Žemaitės gatvės gale (šioje gatvės atkarpoje vienoje pusėje yra septyni namai, o kitoje – tik girios medžiai) buvusio miško jau neradau. Tiesa, dar palikti prie gatvės esantys medžiai, bet gilyn į girią taip viskas iššluota, kad graudu žiūrėti. Nepažinau savo girios, liūdna pasidarė. Galybė rąstų suvežta į pamiškę K. Donelaičio gatvės gale. Ir dar kertama, net sekmadieniais. Tokia nuojauta apima, jog sparčiai dirbama, labai skubama. Nesigilinu, ar ši miško dalis priklauso valstybei, ar jau privati nuosavybė, bet jautresnės sielos žmogui nepatarčiau čia lankytis – gali ištikti širdies smūgis. Ypač gaila tų medžių ir metų metus lankytų girios takelių Žemaitės gatvės žmonėms…
Kiek tolėliau yra sengirės plotas, bet ir čia jau miško kirtėjų padirbėta prieš keletą metų. Girios medžiai, kaip ir žmonės: jei suremia pečius, jie tvirti ir nepalaužiami. O šalia to kirtimo po pavasario ir rudens vėtrų dar palikti didžiuliai pavieniai medžiai virsta ir virsta, nes jiems nėra į ką atsiremti, prie ko prisiglausti, pasodintas jaunuolynas dar labai menkas. Matyt, ir medžiai tik būryje gali išlikti, vienas į kitą atsiremdami išgyventi… Žiūri į tuos kirtimus ir matai sužeistą, paliegusią girią…
Žinoma, girios kirtėjai pamanys, kad tai tik paistalai, jautrios moterėlės ašaros. Juk mišką reikia kirsti. Kaip ir Pietų Amerikos džiungles. Tik… važiuodami per visą Europą iki pat piečiausios jos dalies niekur nematėme taip kertamo miško. O vykome ne vien autostradomis, bet ir siaurais miškingų kalnų keliais. Nei Lenkijoje, Slovakijoje, nei Serbijoje ar Graikijoje panašių kirtimų neteko matyti. Ką pasakytų šia tema patys miškininkai? Būtų įdomu išgirsti jų komentarus.
Marta RAINYTĖ, Kazlų Rūdos gyventoja

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.