------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Dirvožemio eroziją mūsų šalyje lemia ir gamtinė aplinka, ir žmogaus veikla (Interviu su ekspertu)

Į „Suvalkiečio“ klausimus atsako Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas, Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas doc. dr. Jonas VOLUNGEVIČIUS.

Mokslininkas J. Volungevičius sako, kad dirvožemio eroziją lemia ir gamtos veiksniai, ir žmogaus ūkinė veikla.– Dirvos erozija – kas tai? Kuo ji pavojinga dirvožemiui, gamtai, žmogui?
– Pradėdami diskusiją pirmiausia turėtume sutarti dėl terminų „dirva“ ir „dirvožemis“ vartojimo. Dažniausiai žemės ūkio sferoje dirvožemis yra tapatinamas su dirvos terminu. Ir tai savaime suprantama – juk pagrindinis žemės ūkio ištek-lius yra paviršinis derlingas žemės sluoksnis – dirva. Visgi kiekvienas sąmoningas žemės ūkio specialistas, ūkininkas, savininkas, na ir apskritai gamtamokslinių žinių turintis žmogus supranta, jog šio derlingo sluoksnio savybės priklauso ne tik nuo to, kaip jį naudojame ir kokias agrotechnines ar agrochemines priemones taikome jam pagerinti, bet ir nuo podirvio savybių – dirvožemio bendrai, susidedančio iš dirvos ir po ja esančio podirvio. Tad kai kalbame apie eroziją, turėtume kalbėti ne tik apie dirvos, bet apie viso dirvožemio profilio, t. y. dirvožemio bendrai, eroziją. Tai yra svarbu, jei sutariame, kad dirvos derlingumą lemia ne tik pačios jos savybės, bet ir po juo esančio podirvio, juolab kad Lietuvoje dažnai susiduriame su situacija, kai ariame jau ne dirvą, bet ir patį podirvį.
Atsakant į klausimą kas yra dirvos erozija, reikėtų pasakyti, kad tai – viršutinio derlingo dirvožemio sluoksnio irimas dėl kritulių, vėjo ar ardymas dėl žmogaus veiklos. Tuo tarpu dirvožemio erozija apima viso dirvožemio profilio nykimą ar naikinimą. Bendrai erozija – reiškinys, kurio metu kinta paviršiaus stabilumą lemiančių, jį sudarančių medžiagų fizikinės ir cheminės savybės bei dinaminė būsena, sąlygojanti neigiamus aplinkos pokyčius.
Taigi iš to seka, jog dirvožemio erozija yra pavojinga pačiam dirvožemiui, kadangi dėl paviršiaus stabilumo praradimo pradeda keistis jo savybės, irti profilis. Dirvožemis gali nykti kaip gamtinis kūnas, kuriame yra užrašyta ne tik jo vystymosi, bet ir pačios aplinkos raidos istorija, pasakojanti ne tik buvusius pokyčius, tačiau ir aplinkos raidos tendencijas.
Reiškiantis dirvožemio erozijai ir kintant jo savybėms, pradeda keistis ir pati aplinka, t. y. kraštovaizdžio struktūra, kadangi dirvožemis yra ne tik kraštovaizdžio formavimosi sąlyga, bet ir jo rezultatas. Nuo dirvožemio savybių tiesiogiai priklauso, ar turėsime miškingą, ar agrarinį kraštovaizdį, jame augs lapuočiai ar spygliuočiai, galėsime auginti javus ar cukrinius runkelius. Vykstant dirvožemio erozijai, kinta ir gamtos sąlygos, kaip šios kaitos pasekmė keičiasi kraštovaizdžio struktūra, augalijos pobūdis, galimybės jį panaudoti vieniems ar kitiems žmogaus poreikiams tenkinti. Tai reiškia, jog dirvožemio erozija tiesiogiai daro įtaką ir žmogui.
Paprastas to pavyzdys – jei dirvožemis dėl erozijos praranda savo derlingumą, žmogus priverstas didinti žemės ūkio veiklos sąnaudas (trąšos, konsultacijos, agrotechninės priemonės ir pan.). Dėl to tenka branginti arba produkciją, arba skursti žemdirbiui. Jei į tai nereaguojama – dirvožemis užleidžiamas mišku, o žemdirbiui tenka ieškoti kitų plotų žemės ūkio veiklai, o tai reiškia papildomas sąnaudas. Galima šią problema palikti spręsti ateinančioms kartoms, bet tai prieštarauja tvarios raidos principams. Vienaip ar kitaip trumpalaikėje ar ilgalaikėje perspektyvoje problema vis vien turės būti sprendžiama.
– Kokį žemės plotą Lietuvoje yra apėmusi dirvos erozija?
– Vidutiniškai Lietuvoje yra eroduota apie 19 proc. visų žemės ūkio naudmenų, tačiau eroduoti dirvožemiai šalies teritorijoje yra pasiskirstę labai netolygiai ir kinta nuo 1–3 proc. molingose žemumose iki 45–54 proc. kalvotose aukštumose.
– Kaip keičiasi rezultatai? Kaip sparčiai nyksta naudingasis dirvos sluoksnis?
– Kalbėti objektyviai apie vykstančios dirvos erozijos intensyvumą ir mastą yra sudėtinga. Visos šalies mastu tokie stebėjimai nėra atliekami. Skirtingos institucijos, atskiri mokslininkai vykdo įvairius lokalius tyrimus, atlieka modeliavimus, tačiau valstybiniu mastu toks monitoringas nėra vykdomas.
Tiesa, ES Jungtinių tyrimų centre (JRC) yra pateikiama įdomių modeliavimo darbų, iš kurių galima susidaryti bendrą vaizdą apie erozijos intensyvumą šalies dirvožemiuose. Anot šių duomenų, žemės dirbimo metu dėl erozijos atskiruose Lietuvos regionuose per valandą iš hektaro netenkama nuo 10 iki 55 kg derlingojo sluoksnio. Daugiausia problemų kelia vėjo erozija. Kaip keičiasi erozijos intensyvumas? Pagalvokime – anot Žemės fondo statistikos, per pastaruosius dvidešimt metų ariamų žemių plotai šalyje nuolatos didėjo nuo 5 iki 15 proc. atskirose savivaldybėse; atitinkamai mažėjo daugiamečių pievų ir ganyklų. Taigi turėjo didėti erozijos intensyvumas, t. y., prarandamo dirvožemio kiekis.
– Kuriame Lietuvos regione dirvos erozija vyksta intensyviausiai, kur jos plotai didžiausi ir kodėl?
– Pagal ES JRC duomenis intensyviausia dirvožemio erozija vyksta vidurio Lietuvos žemumoje, ypač Suvalkijoje ir šiaurės Lietuvoje. Labiausiai tam įtakos turi vėjo erozija, nes čia, anot Lietuvos žemės fondo statistikos, yra didžiausi ariamos žemės plotai. Jie nėra skaidomi ekologinių naudmenų, taigi vėjas turi kur įsibėgėti ir pustyti.
Bet vėlgi kalbėdami apie dirvožemio eroziją turime atskirti erozijos intensyvumą ir eroduotų dirvožemių plotus. Nors erozija intensyviausiai reiškiasi vidurio Lietuvos žemumoje, didžiausi eroduotų žemės ūkio naudmenų plotai yra Baltiškosiose ir Žemaičių aukštumose (Zarasų, Utenos, Molėtų, Alytaus rajonų savivaldybėse). Tai yra 70-ties intensyvios ariminės žemdirbystės metų ir vandens erozijos pasekmė. Tiesa, pastaraisiais dešimtmečiais situacija keičiasi – vystoma tausojanti žemdirbystė, taikomos beariminės žemdirbystės technologijos, vykdoma ūkinės veiklos konversija.
– Kaip atrodo Suvalkijos žemės? Kaip smarkiai dirvos erozija čia yra pažengusi?
– Kaip minėjau, anot ES JRC statistikos ir modeliavimo, Suvalkijos situacija verčia susimąstyti. Čia dėl vėjo erozijos netenkama apie 55 kg dirvožemio per valandą iš hektaro. Iki amžiaus pabaigos yra prognozuojama, jog vidutiniškai per metus bus netenkama iki 40 kg organinės dirvožemio anglies iš hektaro per metus. Eroduotų dirvožemių daugiausia yra Vilkaviškio r. (21,4 proc.) ir Kalvarijos (15 proc.) savivaldybėse. Aišku, eroduotus dirvožemius reikėtų sieti su Sūduvos aukštuma, nors ir pačioje Suvalkijos žemumoje tokių dirvožemių yra. Suvalkijos žemės buvo vienos iš tų, kuriose gana intensyviai vyko ariamų plotų plėtra. Ji intensyviausiai vyko Kazlų Rūdos ir Marijampolės savivaldybėse. Čia ariamų žemių plotai didėjo nuo 15 iki 30 proc. Taigi didėjo ir plotai, kuriuose intensyviai reiškėsi vėjo erozija. Vertinant vėjo eroziją šalies mastu, Suvalkija, Užnemunė turėtų būti įvardijama kaip problemiškiausias regionas, kuriame ši erozija intensyviai reiškiasi.
– Kokie procesai ir reiškiniai dirvos eroziją skatina labiausiai?
– Vienareikšmiškai pasakyti sunku. Yra gamtos veiksniai ir ūkinė veikla. Natūraliai gamta susitvarko taip, jog bet koks gamtinis erozijos veiksnys būtų eliminuotas. Gamtiniai erozijos veiksniai svarbą įgauna tuomet, kai natūralios gamtinės naudmenos yra verčiamos agrarinėmis. Tokiu atveju lemiamu gamtiniu veiksniu tampa reljefas. Kuo didesnė paviršiaus sąskaida, tuo didesnė rizika pasireikšti dirvožemio erozijai. Su sąlyga, jog dirvožemis bus ariamas. Taigi dirvožemio arimas tampa viena pagrindinių priežasčių, sąlygojančių dirvožemio eroziją: aukštumose – vandens, žemumose – vėjo eroziją. Kita svarbi priežastis – organinės medžiagos kiekio dirvožemyje mažėjimas. Mažėjant organinės medžiagos kiekiui, mažėja patvarių agregatų kiekis dirvoje. Tuomet dirvožemis tampa neatsparus ne tik vandens (sutrinka drėgmės paskirstymas ir atidavimas), bet ir vėjo (agregatai smulkėja, suyra, reikia silpnesnio vėjo juos išjudinti ir pakelti į orą) erozijai.
Dar vienas svarbus veiksnys yra ir ariamos žemės plotų stambėjimas, jų sąskaidos ekologinėmis naudmenomis (agroželdynais, pievų ir ganyklų intarpais, pelkingais pažemėjimais) nykimas. Nelikus sąskaidos, didėja plotai vėjui įsibėgėti.
– Kokios dirvos erozijos pasekmės? Kam tai atsiliepia skaudžiausiai?
– Galima išskirti dvi grupes pasekmių: pirmoji – ekosistemoms (įskaitant ir agroekosistemas), ant-roji – žemės ūkui.
Dėl erozijos sutrinka ekosistemų ir agroekosistemų sorbcinės ir dirvožemio buferinės savybės. Biogenai, taip pat ir trąšos, sunkiau išsilaiko dirvožemyje ir greičiau migruoja į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir galiausiai į gruntinius vandenis. Taigi didėja vandens telkinių tarša azoto ir fosforo junginiais. Prasideda vandens telkinių autrofikacija, biologinės įvairovės nykimas.
Ne mažiau reikšmingos pasek-mės ir žemės ūkiui. Žemdirbiai yra priversti didinti investicijas į žemės ūkio produkciją, siekdami išlaikyti derlius turi plėsti ne tik žemės plotus, bet ir didinti trąšų kiekius, imtis kitų agrocheminių priemonių. Galiausiai rezultatas toks, jog turime diskutuotinos kokybės (ekologine prasme) produkciją ir dar tam tikrą socialinį kontekstą, nes dirvožemio erozija atsiliepia ne tik gamtos, bet ir visai socioekonominei sistemai.
Įvertinti, kam pasekmės yra skaidžiausios, sudėtinga, kadangi jos yra kompleksinės. Kad netyčia nenuvertinčiau kurios nors iš interesų grupių, matyt, teisingiausia bus pasakyti, jog dirvožemio erozija skaudžiausiai atsilieps ateities kartoms, nes jei nesistengsime šių problemų suvaldyti, optimizuoti ir tausojant naudoti turimus dirvožemio išteklius, ateities kartos patirs vis didesnius ekonominius ir socialinius kaštus, siekdamos užtikrinti savo gerovę ir žemės ūkio produkcijos kokybę.
– Kaip reikėtų elgtis siekiant sustabdyti dirvos eroziją? Ar tai apskritai įmanoma? Jei taip, kokios priemonės efektyviausios?
– Vieno atsakymo nėra. Žemumose turėtų būti vieni sprendimai, aukštumose – kiti. Nepaisant to, pirmiausia į savo žemę turime pradėti žiūrėti ne kaip jos nuomininkai, o kaip savininkai. Turime ugdyti sąmoningumą ir supratimą, jog dirvožemis yra lėtai atsinaujinantis ištek-lius ir jo naudojimo intensyvumas turi būti suderintas su atsinaujinimo galimybėmis, o ūkinės priemonės turi būti parenkamos taip, jog padėtų palaikyti dirvožemio našumą.
Galėčiau išskirti dvi grupes priemonių: žemės dirbimo sistemų optimizavimas, sėjomainų, tarpinių pasėlių ir žalinimo programų įgyvendinimas bei regioninės žemės ūkio politikos vystymas ir teisinės bazės tobulinimas (konkrečiai dirvožemio apsaugos įstatymo priėmimas).
– Kaip manote, kas turėtų prisiimti atsakomybę, siekiant sumažinti ir sustabdyti dirvos erozijos procesus?
– Labai sudėtingas ir jautrus klausimas. Žmogus yra tokia būtybė, kuri niekada nenori prisiimti atsakomybės, nes tai dažniausiai susiję su papildomais kaštais. Visgi mano manymu, čia turėtų drauge veikti valstybė ir žemės ūkio naud-menų savininkai, nes nors Lietuvoje ir vyrauja privati nuosavybė, nepriklausomai nuo žemės valdymo formos, ji yra nacionalinis turtas. Taigi valstybė turėtų rasti būdą, kaip įvertinti dirvožemio teikiamą ne tik agrarinę naudą, bet ir per jo ekologinę vertę teikiamas ekosistemines paslaugas, kurti finansinius instrumentus kaip paskatą ūkininkams tą dirvožemio ekologinę vertę išlaikyti.
Be abejo, jei būtų suformuoti dirvožemio erozijos rizikos regio-nai, o ūkinės veiklos forma būtų nesuderinama su keliama rizika dirvožemiui, tokiu atveju dėl erozijos atsakomybę turėtų prisiimti ūkininkas.
– Kaip manote, kodėl dirvos eroziją stabdančios priemonės diegiamos lėtai ir vangiai?
– Atsakymas yra labai paprastas – trumpalaikėje perspektyvoje tai ekonomiškai nenaudinga. Jei žemės ūkio paskirties žemės naudotojai matytų, jog pasirinkta ūkinės veik-los forma prisideda prie dirvožemio erozijos mažinimo ir tai jiems yra ekonomiškai naudingiau, nei ūkio derlingumą palaikyti papildomomis eroziją kompensuojančiomis agrocheminėmis priemonėmis, tokiu atveju būtų labiau motyvuoti dirvožemio erozijos stabdymu per savo ūkinės veiklos optimizavimą. Visgi kol kas tokių skaičiavimų nėra, taigi ir motyvuoti ūkininkus labai sudėtinga.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.