------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Facebook`as“ – ne namų svetainė, juolab ne miegamasis (Eksperto komentaras)

Apie socialiniuose tinkluose skelbiamą informaciją, jos panaudojimo galimybes masinės informacijos priemonėse kalbamės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir audiovizualinių medijų katedros docentu, daktaru Andriumi Gudausku.

Andriaus Gudausko nuomone, žurnalistai privalo pasitelkti socialiniuose tinkluose skelbiamą informaciją, o ją skelbiantys žmonės turi suvokti, kad tai, ką jie rašo ar publikuoja asmeninėse paskyrose, vis dėlto jau yra vieša erdvė.– Gerbiamas Andriau, stebint spaudos leidinių puslapius, taip pat televizijos, ypač komercinių kanalų reportažus, galima daryti išvadą, kad daugelis žurnalistų savo darbo dieną pradeda socialiniuose tinkluose ieškodami idėjų televizijos siužetams ir straipsniams. Kaip Jūs tai vertinate?
– Tai yra tiesa. Dabartiniai žurnalistai iš tiesų kaip vieną iš galimų informacijos šaltinių jau pasitelkia ir socialinius tinklus, o tai vertinti galima dvejopai. Iš vienos pusės, tai yra natūralu, šiuolaikiška ir labai aktualu – pasitelkti tai, kas visuomenei jau yra įprasta, tapo naująja tradicija, nes žmonės, tam tikri judėjimai, organizacijos ar institucijos socialiniuose tinkluose rašo, praneša apie save, apie savo veiklas, savo gyvenimą. Ir visai natūralu, kad žurnalistai interneto erdvėje ieško informacijos. Jie ir turi tai daryti. Yra gerų pavyzdžių, kai tiriamosios žurnalistikos atstovai žurnalistai atlieka sudėtingus tyrimus ir demaskuoja nusikaltimus vien tik pasitelkę socialiniuose tinkluose ar internete skelbtą viešai prieinamą informaciją. Tai, kad mes, žurnalistai, informacijos ieškome visoje elektroninėje erdvėje – ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir įvairiuose bloguose ir forumuose, platformose – taip pat natūralu, ir, sakyčiau, puiku. Dėl to pagreitėja, kartais ir pagilėja žurnalisto darbas.
Kita šio reikalo pusė yra tai, kad dar toli gražu ne visi žmonės naudojasi elektronine erdve ir ne visi apie save rašo. Yra tokie, sakykim, tarsi „paraščių“ žmonės, pavyzdžiui, tai yra vyresnioji karta, senjorai, kurių toje elektroninėje erdvėje dar yra labai mažai.
Todėl, jeigu žurnalistas susitelkia tik į elektroninę erdvę, jis tarsi užmiršta kitus socialinius sluoksnius, kurie yra šalia mūsų, gyvena ir taip pat turi įvairių minčių, gerų patirčių, gyvenimiškų dalykų, kuriais galėtų su žurnalistais ir visuomene pasidalinti. Todėl, jei žurnalistai pas juos neitų, jų neieškotų ir tiesiogiai su jais nebendrautų, tokie žmonės būtų tarsi nepasiekiami. Taigi, socialiniai tinklai, elektroninė erdvė ir visos technologinės naujovės žurnalistams yra didelė pagalba ir labai gerai, kad tai yra prieinama ir į tai įsitraukia vis daugiau žmonių. Bet ir žurnalistai taip pat privalo atsitraukti, pakilti nuo kompiuterių, ir, kaip sakoma, išeiti į žmones.
Ir abu šie informacijos rinkimo būdai yra geri.
– Kokios yra socialinių tinklų vartotojų galimybės interpretuoti, aptarti spaudos leidinių ar TV laidų turinį? Ar nėra pavojaus, kad tokių diskusijų metu labai nutolstama nuo žurnalistų paskelbtų faktų?
– Iš tikrųjų gyvename, sakyčiau, tokiame stebuklingame amžiuje, kai žmonės turi vis daugiau galimybių ir būdų pasireikšti, išsakyti savo nuomonę ir mintis. Jei dar praėjusiame amžiuje, pavyzdžiui, kokio nors kaimo pasakoriaus samprotavimai buvo pasiekiami tik jo kaimynams ir kitiems to kaimo žmonėms, tai dabar šiuolaikinių informacinių technologijų pasiekimais besinaudojantys žmonės turi kur kas daugiau galimybių ir kur kas platesnę auditoriją. Tuo pačiu, kuo daugiau savo mintis skelbiančių ir jas komentuojančių žmonių, tuo didesnė ir interpretacinė įvairovė. Dar praėjusiame amžiuje semiotikos tyrinėtojai yra pastebėję, kad žiniasklaidos tekstai yra polisemiški, kitu žodžiu tariant, daugiaprasmiai. Pasaulyje yra atlikti įvairūs tyrimai, kurie liudija, kad, pavyzdžiui, vienoje šalyje tas pats kino filmas žiūrovų gali būti suprastas ir interpretuojamas visai kitaip, kartais net priešingai, nei kitoje šalyje. Ir tai natūralu, nes žmonės gyvena skirtingose kultūrose. Taigi, taip pat natūralu ir visai suprantama ir logiška, kad informacijos ar žinios siuntėjas užkoduoja vieną žinią, o dešifruotojas arba „dekoduotojas“ tą žinią perskaito visai kitaip, nei siuntėjas norėjo perteikti. Yra toks geras lietuvių pasakymas, kad kiek­vienas konkrečią situaciją supranta pagal savo sugedimo laipsnį, o jei moksliškai kalbant – pagal savo įgytų žinių bagažą. Aukštesnio išsilavinimo, didesnės erudicijos žmogus toje pačioje informacijoje visko įžvelgs daugiau, nei tas, kuris viską suprato tiesmukiškai, be interpretacinio lauko, tiesiog taip, kaip ir buvo pasakyta. Ir tai taip pat yra natūralu, žmogiška. Tai pripažįsta ir mokslas.
– Ar socialinių tinklų vartotojams nėra iškilusi grėsmė pasiklysti tarp faktų ir nuomonių, ypač kai jais dalijasi žinomi žmonės, politikai?
– Faktus ir nuomones pagal Visuomenės informavimo įstatymą yra labai svarbu atskirti mums, žurnalistams, ypač grynuosius faktus nuo visokiausių priešingų, net skirtingų interpretacijų. Bet tie žmonės, kurie savo nuomonę išsako tinklaraščiuose ar socialinių tinklų asmeninėse paskyrose, tikrai ne visada būna įsigilinę į žurnalistams aktualius komunikacijos etikos principus, teisės aktus. Todėl ir ne visada atskiria ar čia faktas, ar nuomonė. Tačiau aš būčiau linkęs sakyti, kad socialinių tinklų vartotojai dažniau išsako savo nuomonę, savo samprotavimus, savo argumentus. Ir tai yra jų laisvė, saviraiška išsakyti savo poziciją. Dažniausiai nuomonės ir interpretacijos gimsta kaip tam tikra reakcija į konkrečius įvykius ir kiekvienas turi teisę juos savaip, kūrybiškai interpretuoti. Pavyzdžiui, Vilniuje, prie Neries, mes turime skulptūrą „Krantinės arka“, kurią dauguma tiesiog vadina vamzdžiu ir kuri labai daug kam užkliūva. Žurnalistų terminais kalbant tai yra interpretacija, pozicija, nuomonė, o iš kitos pusės – tai meno kūrinys, meninė interpretacija. Tačiau pažiūrėkime, ar čia mes neturime fakto. Vilnius jau kuris laikas gali džiaugtis, kad jame labai daug padaryta aplinkosaugos klausimais ir kad į Nemuną, taip pat Kuršių marias teka fekalijomis neužterštas Neries vanduo. Tačiau viena didelė problema sostinėje dar yra išlikusi – Neris dar labai teršiama po lietaus nuo kelių nutekančiomis nevalytomis nuotekomis. Taigi, galima sakyti, kad ta skulptūra prie Neries yra jos autoriaus, kaip menininko, konkretaus fakto suvokimo interpretacija, verčianti susimąstyti.
Panašiai nutinka ir su faktų interpretacijomis, kurias išsako žmonės. Kartais, iš pirmo žvilgsnio tos interpretacijos būna labai nutolusios nuo faktų, o faktai būna tiesiog užkloti keliais sluoksniais. Norintis nepasimesti ir nepasiklysti tarp interpretacijų ir faktų žmogus turėtų skirti laiko pastudijuoti aplinką, pasigilinti. Tie laikai, kai spaudoje, televizijoje ir radijuje būdavo skelbiama tik viena, autokratinė tiesa, jau praėjo. Gyvename laisvoje, demokratinėje, pliuralistinėje visuomenėje. Be to, laisvė mums suteikia galimybę gretinti faktus, naudotis keliais šaltiniais, atsirinkti, kas yra kas, susidaryti nuomonę ir netgi pasirinkti leidinį ar autorių, kuris jau yra įgijęs pasitikėjimą.
Kartais, kai su kuo nors tenka diskutuoti apie tai, kokiu leidiniu ar žurnalistu galima pasitikėti, į kurį būtų galima kreiptis, aš pašnekovams pateikiu tokį argumentą: „Ar tuomet, kai jums tenka kreiptis į medikus, jūs einate pas pirmą pasitaikiusį gydytoją, žinoma, išskyrus skubius atvejus, net nepasiteiravę kitų pacientų nuomonės?“ Tas pats ir su spaudos leidiniais ar žurnalistais – siūlyčiau skaityti ar kreiptis į tuos, kurie jau yra pelnę skaitytojų, visuomenės pasitikėjimą. Demokratinėje visuomenėje vartotojas visada turi teisę rinktis.
– Ką patartumėte aktyviai socialiniuose tinkluose pasisakantiems žmonėms, ypač viešiems asmenims, dėl to, ką ir kaip jiems derėtų skelbti, kad jie nejučia ar dėl patirties stokos pernelyg „neapsinuogintų“?
– Norėčiau pasakyti, kad jeigu žmogus, pavyzdžiui, turi „Facebook`o“ paskyrą ir joje skelbia tam tikrus faktus ar nuomones, jis jau yra viešoje erdvėje ir čia visuomet praverčia santūrumas. Juolab kad ta informacija gali labai plačiai pasklisti ir kažką įžeisti ar įskaudinti net po daugelio metų. Žinau vieną tokį atvejį, kuris buvo labai plačiai komentuojamas po Prancūzijoje įvykusio susišaudymo su teroristais. Per tą susišaudymą buvo mirtinai sužeistas ir ištiktas agonijos mirė policijos pareigūnas. Vienas žmogus tai atsitiktinai nufilmavo ir paskelbė savo socialinio tinklo paskyroje, o paskui tas videosiužetas labai greitai buvo išplatintas po visą virtualią erdvę ir labai įskaudino to policininko šeimos narius: brolį, tėvus, taip pat išvydusius užfiksuotą jiems brangaus žmogaus agoniją ir mirtį. To siužeto autorius pats labai greitai savo paskyroje tą siužetą ištrynė ir oficialiai atsiprašė artimųjų ir visų Prancūzijos žmonių. Tačiau visa tai jau buvo labai plačiai pasklidę. Tiesa, iš naujienų agentūrų reportažų tas siužetas buvo pašalintas, nes tam užkirto kelią patys žurnalistai. Tačiau gali būti, kad net ir dabar tas siužetas dar kažkur klaidžioja.
Taigi, socialiniuose tinkluose ir apskritai elektroninėje erdvėje skelbiant kažkokią informaciją, reikia jausti atsakomybę ir pamąstyti, ar ta informacija nėra įžeidžianti ar skaudinanti. Be to, nors „Facebook`o“ paskyra yra asmeninė, žmonės turėtų suprasti, kad tai – ne jų namų svetainė ar net miegamasis. Tai jau vieša erdvė ir joje derėtų atitinkamai elgtis.
R. Gaičevskytės nuotrauka

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.