------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Ginčai ir patyčios darbo aplinkoje kenkia ne tik sveikatai, bet ir organizacijos produktyvumui (Interviu su eksperte)

Apie patyčias mokykloje kalbama daug, aktyviai ir labai plačiai, nes problema didelė, stipriai įsišaknijusi ir sunkiai pasiduodanti naikinimui. Patyčios, psichologinis smurtas darbo aplinkoje – ne ką mažiau paplitęs ir ne mažesnę žalą asmenybėms darantis reiškinys, tačiau kur kas mažiau eskaluojamas ir garsinamas. Tai nereiškia, jog problema yra menkesnė ar mažiau svarbi. Problema yra aktuali, nes psichologinį smurtą darbo aplinkoje patiria vis daugiau žmonių. Bėda ta, kad darbuotojai ne visada supranta, kad yra psichologinio smurto darbo aplinkoje – mobingo – aukos. Blogai ir kai tai supratę darbuotojai užuot bandę spręsti prob-lemą nuo jos bėga ieškodami kitos darbovietės.

Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Jolita Vveinhardt teigia, jog mobingo problemas spręsti reikia nedelsiant. Kitaip ginčai gali giliai pažeisti darbuotojų sveikatą, organizacijoms sukelti finansinių sunkumų. Jono Petronio nuotraukaVytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Jolita Vveinhardt sako, jog tokia praktika – klaidinga ir ydinga. Anot jos, spaudimą patyręs žmogus taip elgdamasis savo bėdą išsprendžia, tačiau į ją įstumia kitą, vietoje jo dirbsiantį žmogų arba ankstesnį kurį nors savo kolegą. Siekiant to išvengti, mobingo problemas profesorė pataria spręsti nedelsiant ir iš esmės. Kaip atpažinti mobingo požymius, nuo ko ir kaip pradėti su juo kovoti, kokių veiksmų imtis – pašnekovė paaiškina tekste.
– Kas yra mobingas? Kaip jis pasireiškia?
– Būna, jog darbo aplinkoje kas nors kam nors bando „įkąsti“, pakenkti, „pastatyti į vietą“, kažką sumenkinti kitų akyse, pasityčioti ir t. t. Jei tai nėra vienetinis bendradarbių apsiskaldymas, o nuolat besitęsianti praktika, jei vieni kolegos bando organizuoti tokias atakas prieš kitą, „blogą“ kolegą ir jei tai vyksta ne savaitę ar mėnesį, galima įtarti, kad kolegos taiko ne šiaip kokias nors epizodinės psichologinio ar fizinio teroro priemones, o propaguoja mobingą. Šią sąvoką galima apibrėžti kaip ilgą laiką besitęsiantį žmogaus engimą, ujimą, žeminimą. Tuomet asmuo ima jausti diskomfortą, jaučiasi nemielas, nepageidaujamas, atstumtas, izoliuotas, dėl santykių su bendradarbiais išgyvena stresą ir t. t. Kitaip tariant, patiria nuolatinį spaudimą, psichologinę ir fizinę grėsmę, su kuriomis savo jėgomis nebepajėgia susidoroti.
– Kas dažniausiai tampa mobingo iniciatoriumi, užpuoliku ir kas – auka? Kokias savybes turi viena ir kita konfliktuojančios, jei taip galima pasakyti, pusės?
– Mokslinių tyrimų duomenimis, įrodyta, jog mobingo iniciatoriumi gali būti visiškai tvarkingai atrodantys ir net daugelio mėgstami (žvelgiant iš šalies) žmonės. Tai gali būti ir viršininkai, ir eiliniai kolegos. Vis tik užpuolikais dažniau tampa tie, kurie pasižymi gera socialine kompetencija – puikiai moka megzti ir palaikyti santykius, patraukliai kalbėti, manipuliuoti kitais. Svarbus mobingo iniciatorių bruožas – mokėjimas maskuoti nepasitikėjimą savimi, įvairias baimes. Pastebima, jog jiems trūksta sugebėjimų sąžiningai konkuruoti. Pasitaiko atvejų, jog „užpuolikai“ būna psichologiškai traumuoti praeityje – taikydami mobingą prieš kurį nors kolegą jie tarsi bando „atsigriebti“.
Kalbant apie užpuolikų aukas – jos gali būti aukščiausios klasės savo srities specialistai, tačiau jiems gali būti sunku bendrauti su aplinkiniais. Aukų vaidmeniui priskiriami žmonės dažnai būna jautrūs, pažeidžiami. Dėl šių savybių aukoms būna sunku ne tik atlaikyti užpuolikų spaudimą, bet ir išsakyti savo bėdas, ieškoti pagalbos kreipiantis į aplinkinius. Kaip užpuolikais gali tapti ir viršininkai, ir tose pačiose pozicijose dirbantys kolegos, taip ir aukomis gali būti ir eiliniai kolegos, ir viršininkai. Pavyzdžiui, auka gali tapti ir kurio nors padalinio vadovas, kurį pavaldiniai susimoko pašalinti. Apmaudžiausia, kad dažnai organizacijose į tai žiūrima kaip į normalią konkurenciją, kur laimi stipriausias.
– Kaip išvengti mobingo praktikos darbo aplinkoje? Kokių veiksmų reikėtų imtis?
Nors mobingas dažniau susiformuoja tarp tame pačiame range dirbančių kolegų, pasitaiko atvejų, kai pavaldiniai nusprendžia engti viršininką arba šis pavaldinį.− Jau kelinti metai su kolegomis atliekame tyrimus, kuriuose nagrinėjame įmonių socialinės atsakomybės ir įmonių valdymo kultūros sąsajas. Pastebėjome, jog darbuotojų tarpusavio santykių kokybė priklauso nuo to, kaip įvairius procesus organizuoja vadovai. Kai kuriuose tyrimuose mobingas nebuvo atskirai tiriamas, bet pastebėjome, kad ten, kur vadovai labiau išsilavinę organizacijų valdymo prasme, geresni ir darbuotojų tarpusavio santykių rodikliai. Kaip sako liaudies išmintis, žuvis pūva nuo galvos, tad jeigu kažkas negerai su organizacijos galva, tai ir organizacijoje trūksta tvarkos: kas už ką atsako, kokios įgaliojimų ribos ir pan. Toks chaosas sukuria geras sąlygas nesąžiningai veikti ir pačiam vadovui, ir piktnaudžiauti įvairaus rango vadybininkams, ir net eiliniams darbuotojams. Paprastai kalbant, kai sutvarkomas valdymas, darbuotojų nesąžiningų žaidimų galimybės susiaurėja. Kalbu apie tai, kad pirmiausia išmintingas ir savo įmonės sėkme suinteresuotas vadovas turėtų apsibrėžti ir raštu išdėstyti tarpusavio santykių taisykles, etikos kodeksą. Organizacijų valdymo neišmanymas, kai vadovas pasikliauja tik asmenine intuicija, tampa puikia terpe formuotis mobingui ir kitokio pobūdžio nesąžiningai veiklai. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad jei tarpusavio santykių sistema įmonėje sutvarkyta tvarkingai, mobingo apraiškų joje tikrai nebus. Gali nutikti visko, tačiau tokiu atveju kenkėjai negalės labai lengvai manipuliuoti bet kuriuo asmeniu savo naudai.
– Kokios priežastys kolegas skatina propaguoti mobingą, taikyti psichologinio smurto, prievartos metodus darbo aplinkoje? Dažniau mobingą taiko vienas asmuo ar asmenų grupė?
– Kai veikia eiliniai bendradarbiai, priežasčių gali būti daugybė, tačiau visos jos susiveda į vieną tikslą – pašalinti auką sau iš kelio, išvyti ją iš padalinio ar organizacijos. Kad ir kokius argumentus bandoma pateikti, motyvas įprastai yra vienas – asmeninis. Pavyzdžiui, noras susidoroti su stipriu konkurentu arba užimti jo darbo vietą. Pasitaiko atvejų, kad mobingo aukomis tampa žmonės, kurie nepatenkina seksualinių užpuolikų reikalavimų. Tuomet kaip bausmę nesutikusiai paklusti aukai užpuolikai taiko psichologinį terorą, ima ją užgaulioti ir kitaip psichologiškai prievartauti.
Mobingas yra ypatingas tuo, kad jam reiškiantis beveik visuomet veikia grupė asmenų, skirtingai nei taikant kitas psichologinio terorizavimo priemones, kai veikti gali ir vienas asmuo. Kai yra suburiama gauja, žmogus, prieš kurį nukreipiamas teroras, priverčiamas jaustis esantis vienas prieš visus. Tokioje užpuolikų gaujoje dažniausiai būna vienas vadas ir keli „šakalai“. Kiti baugiai stebi, puolime dalyvauja pasyviai.
– Kaip žmogui, prieš kurį taikomas mobingas, reikėtų elgtis? Kada reikėtų pradėti imtis kažkokių veiksmų? Kaip su tuo kovoti, kokių priemonių imtis? Ar reikėtų apie tai pranešti kitiems kolegoms? Galbūt reikėtų kreiptis netgi į kažkokias institucijas, prašyti psichologų pagalbos?
Psichologinį smurtą, terorą mobingo atveju grupė asmenų dažniausiai nukreipia prieš vieną pasirinktą asmenį.– Iš esmės, Jūs daugelį dalykų suminėjote. Pirmiausia, žmogus neturi tyliai kentėti ir naiviai laukti, kol viskas baigsis. Apie tai pirmiausia turėtų sužinoti vadovas, koks jis bebūtų. Kaip dažnai sakau, ir vadovai turi už save aukštesnius vadovus, todėl būtina išnaudoti visas įmanomas galimybes. Apie kolegų veiksmus, kurie pradžioje būna vos pastebimi, turi sužinoti bendradarbiai (įrodyta, kad puolėjai labiausiai bijo viešumo), reikia pasistengti užsitikrinti moralinę paramą ir darbovietėje, ir už jos ribų. Ne vienerius metus mano atliekami tyrimai rodo, kad tokiais atvejais labai retai kreipiamasi į psichologus, psichoterapeutus, teisininkus ar net profsąjungas ten, kur jos veikia. Kol kas Lietuvoje nėra specialiai paruoštų mobingo konsultantų, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje. Todėl nebūna savaitės, kai nesulaukiu skambučių ar elektroninių laiškų, klausiančių patarimų kaip elgtis, kur ieškoti pagalbos. Pirmiausia žmones skatinu kalbėtis su vadovais, o kai su jais susikalbėti nepavyksta, patariu jiems kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ar teisininkus. Bet kuriuo atveju reikia rinkti įvairiausius įrodymus, kuriuos būtų galima pateikti ir darbdaviui, ir teisininkams.
– Kokias pasekmes gali sukelti prieš vieną ar kelis kolegų taikomas mobingas?
− Kaip jau minėjau, įprastai mobingas taikomas prieš vieną asmenį, vienokiu ar kitokiu būdu pasitelkiant, įtraukiant bendradarbius. Jeigu taip nutinka, organizacija sunkiai „suserga“, psichologinis klimatas organizacijoje pasidaro sudėtingas. Tuomet darbuotojai rūpinasi ne kaip įmanoma geriau atlikti darbus, o nerimauja dėl savo saugumo, baiminasi kolegų išpuolių. Ima vyrauti nepasitikėjimas, įtampa, baimė, patiriami didesni ar mažesni nuostoliai, kenčia reputacija. Jau net nekalbu apie tai, kad mobingas organizacijai gali atnešti finansinius nuostolius, kai nukentėjusiems nariams įmonės turi išmokėti kompensacijas ar atlyginti teismines išlaidas. Joks sveikai mąstantis vadovas to nenorėtų. Tačiau nepaisant žalos pačiai organizacijai, labiausiai nukenčia auka ir jos artimieji. Yra tyrimų, kurie rodo, kad poveikis prilygsta potrauminiam stresui, kurį, pavyzdžiui, išgyvena iš misijų grįžę kariai. Todėl pavojinga į mobingą žiūrėti kaip į eilinius kivirčus, nes iš pažiūros nekalti juokai, apkalbos, pašaipos per ilgą laiką žmogų sužaloja ir psichologiškai, ir fiziškai. Nerimas, depresija, širdies sutrikimai ar net neįgalumas, piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis – tik keletas pasekmių, nes neretai žmogus privedamas net iki savižudybės. Yra buvę, kad žmogus nusprendžia žudytis darbe ar paskutinėmis atostogų dienomis – tai aiški nuoroda į tai, kad darbe įvyko kažkas bloga. Deja, Lietuvoje tokie atvejai nurašomi į asmenines problemas.
Negana to, mobingo pasekmes jaučia ir aukų šeimos nariai, vaikai, vyksta skyrybos. Žmogus vėliau tampa nedarbingas, jam reikia gydymo. Žalą mėginama skaičiuoti įvairiai – kaip prarastas darbo valandas, sumažėjusį produktyvumą, išlaidas vaistams ir pan., tačiau nuostoliai kainuoja milijonus eurų net tose valstybėse, kur apsaugai nuo mobingo skiriamas ypatingas dėmesys, veikia specialūs įstatymai.
– Ar pasitraukimas, išėjimas iš darbo, teisingas būdas kovoti su mobingu?
Mobingas gali susiformuoti įvairaus pobūdžio organizacijose – ir intelektinius, ir fiziškai apčiuopiamus produktus kuriančiose įmonėse.– Neretai nuskamba pasiūlymai nesikankinti ir išeiti iš darbo. Iš tiesų, pakeitus darbą dažnai atsistato aukų sveikata, naujoje darbovietėje užmezgami pakankamai sveiki, normalūs santykiai. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus, aplinkybės gali skirtis. Ne visiems greitai ir paprastai pavyksta susirasti kitą darbą, ypač jei žmogui daugiau kaip keturiasdešimt ir jis gyvena nedideliame mieste, kur darbų pasiūla yra menka ir siaura. Aš į problemą žiūriu iš organizacijos valdymo pusės – žmogui išėjus problemos lieka ir bet kas kitas gali tapti nauja auka. Jeigu asmuo nelaukia tol, kol jam pašlyja fizinė ir psichinė sveikata, o vadovas nėra užsispyręs žūtbūt atsikratyti darbuotojo, situaciją dažniausiai pavyksta išspręsti ir darbuotojui, ir darbovietei palankia linkme. Tačiau netgi ir tuomet, kai vadovas spaudžia pavaldinį išeiti iš darbo savo noru, kai jis to nenori, galimybių išspręsti situaciją yra. Pažįstu puikių Valstybinės darbo inspekcijos specialistų, kurie tikrai į tokias situacijas žiūri neabejingai, padeda jas suvaldyti ir tik kraštutiniais atvejais kreipiasi į prokuratūrą. Visuomet ir pačiam galima kreiptis į teisininką, tačiau nereikėtų delsti tol, kol nebelieka menkiausios vilties bėdą išspręsti.
– Galbūt yra kažkokia statistika kokiose organizacijose, kokia veikla užsiimančiose įmonėse dažniau pasitaiko mobingo atvejų?
– Lietuvoje nėra tokios organizacijų grupės (kaip ir kitose šalyse), kur nepasitaikytų mobingo apraiškų. Tai prasideda jau vaikų darželyje ir tęsiasi netgi aukštosiose mokyklose. Žinoma, daugiausia tyrimų atlikta mokyklose, gydymo įstaigose, statutinėse įstaigose ir kitose viešojo sektoriaus organizacijose, tačiau reikia suvokti, kad mobingas apskritai būdingas bet kuriam gyvam padarui – ne veltui šio proceso tyrimai prasidėjo ne darbinėse organizacijose, o stebint gyvūnų elgesį. Žinoma, kuo aukštesnį išsilavinimą žmogus turi, tuo jo elgesys gali būti rafinuotesnis, nors tai irgi nėra griežta tiesa. Pavyzdžiui, ministerijos tarnautojai gali paleisti į darbą kumščius ar siuntinėti provokuojančius vaizdo įrašus (internetinės patyčios ir jų tyrimai dabar apskritai yra „ant bangos“). Viskas priklauso nuo vadovo išsilavinimo, vertybių, kaip jis sugeba organizuoti darbą, sukurti saugią ir darbingą aplinką. Čia norėčiau išskirti užsienio kapitalo įmones, kurios ypatingą dėmesį skiria vadovų ir darbuotojų atrankai, ne tik formaliai pasirašo etikos kodeksus, bet turi ir procedūras, tvarkas, kaip tokius konfliktus spręsti ir negaili tam nei pastangų, nei lėšų.
– Kuo mobingas skiriasi nuo patyčių? Kaip nesupainioti šių dviejų procesų ir kaip juos atskirti?
– Nieko blogo, jeigu kas netyčia ir supainioja, nes ir vienas, ir kitas dalykas – netoleruotini. Mobingo nėra be patyčių įvairiausiomis jų formomis, tačiau patyčios ne visuomet virsta mobingu – tai yra ilgai trunkančiu ir nuosekliai vykstančiu terorizavimu, kur dalyvauja daugiau nei vienas asmuo. Kitaip nei pavienių patyčių atveju, čia dalyvauja organizuota gauja, todėl ir pastangų tam įveikti reikia daugiau.
Parengė Rita LIŽAITYTĖ, Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.