------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Jei vaikas pasakoja jums apie skriaudą – prašo pagalbos

Kovas paskelbtas sąmoningumo didinimo mėnesiu „Be patyčių“. Kartu su pagalbos vaikui ir šeimai įstaigomis Švietimo, mokslo ir sporto ministerija parengė praktinių patarimų, kaip užbėgti patyčioms už akių, rinkinį.

*Kalbėkitės su savo vaikais. Per tokius pokalbius su vaiku išsiaiškinsite, ką jis mano apie patyčias, tai bus gera proga pasakyti savo nuomonę ir paaiškinti, kaip galima bendrauti be agresijos.
Atidžiai išklausykite, kai vaikas išsipasakoja rūpesčius. Dažnai bendraukite su mokytojais, nepraleiskite tėvų susirinkimų. Prisidėkite prie patyčių, smurto prevencijos mokykloje veiklos, paaiškinkite agresyvaus elgesio žalą ir padarinius, raskite laiko pakalbėti su vaiku apie agresyvias scenas, kurias jis mato žiūrėdamas televizorių, žaisdamas kompiuterinius žaidimus ar pamato mokykloje. Paaiškinkite, kaip išreikšti pyktį nežeidžiant kitų žmonių, kaip vaikas problemą gali išspręsti nesigriebdamas agresijos.
Mokykite vaikus reaguoti į patyčias, apsiginti ir pasipriešinti.
Į įžeidinėjimus, erzinimą, prasivardžiavimą galima reaguoti ištariant „Oho“, „Tai tavo nuomonė“, „Galbūt“, neparodyti skriaudėjui, kad jis sutrikdė ar užgavo. Aiškiai ir garsiai pasakyti „NE“, jei kažkas verčia daryti, ko nenori. Stovėti išsitiesus ir žiūrėti tiesiai į akis. Pasitraukti, ramiai apsisukti ir išeiti.
Stiprinkite vaiko pasitikėjimą savimi. Tie vaikai, iš kurių tyčiojamasi, dažnai pasižymi menkesne savigarba, nepasitikėjimu savo jėgomis, todėl būtina rasti vaiko stipriąsias puses, pastebėti situacijas, kuriose jam sekasi, ir kuo dažniau pagirti.
Net jei vaikas sako, kad mokyk-loje jam viskas gerai, dar nereiškia, kad jis nepatiria patyčių ar nėra jų liudininkas. Keletas požymių, kurie gali rodyti, kad vaikas patiria patyčias mokykloje: grįžta iš mokyklos su sugadintais daiktais, praradęs kokį nors daiktą ar pinigus, turi mėlynių, įdrėskimų ar panašių žymių, iš namų į mokyklą ėmė vaikščioti kitu keliu, nenori eiti į mokyklą be jokios aiškios priežasties, grįžęs iš mokyklos būna irzlus, nuliūdęs ar neįprastai emocingas.
Ką daryti, jeigu vaikas patiria patyčias?
Jeigu sužinote, kad iš jūsų vaiko tyčiojamasi, labai svarbu pasižiūrėti į tai rimtai ir tvirtai laikytis nuostatos, jog pats vaikas dėl to nekaltas. Nesakykite, kad jis išsigalvoja, nesiūlykite nekreipti dėmesio į užgauliojimus. Kalbėkitės su vaiku.
Kaip apie tai su vaiku kalbėtis?
Pasistenkite išlikti ramūs, pernelyg emocinga reakcija gali išgąsdinti vaiką. Ramiai pasikalbėkite, leiskite vaikui išsipasakoti. Netardykite, uždavę klausimą palaukite, kol vaikas išdrįs atsakyti. Padrąsinkite, kad pasakodamas jis elgiasi teisingai, pasakykite, kad niekas neturi teisės žeminti kito.
Neskatinkite vaiko reaguoti agresyviai, t. y. atsakyti tuo pačiu. Jeigu iš vaiko tyčiojamasi, vadinasi, pats vienas jis negali apsiginti. Neįstumkite vaiko į „nesėkmės spąstus“. Skatinkite vaiką bendrauti su kitais neagresyviai nusiteikusiais mokiniais.
Sprendimo būdų ieškokite kartu: sprendimą, kaip reaguoti, priimkite su vaiku. Kartu su juo sugalvokite, kaip jis galėtų elgtis pasikartojus patyčioms ir kas iš suaugusiųjų mokykloje galėtų jam padėti. Pasikalbėkite su klasės auklėtoju ar mokyklos administracija, neskubėkite vaiko iškelti į kitą klasę ar kitą mokyklą. Bendradarbiaudami ieškokite pagalbos vaikui galimybių.
Jei vaikas patiria patyčias, nepulkite sakyti: „Juk tave tik erzina“, „Visa tai praeis“. Jei jis pasakoja jums apie patyčias – prašo pagalbos. Nereaguokite per daug emocingai. Jeigu sužinoję apie patyčias imsite labai pykti, galite išgąsdinti savo vaiką.
Nekaltinkite vaiko dėl patiriamų patyčių sakydami: „Pats esi kaltas“, „Išspręsk problemas“. Vaikai nėra kalti dėl to, kad iš jų tyčiojamasi, ir jei jie prašo pagalbos, vadinasi, patys negali to išspręsti. Jei vaikas patiria patyčias, jis tikriausia pats negalės apsiginti. Galite pasiūlyti vaikui kartu nueiti į mokyklą ir pasikalbėti individualiai su kuriuo nors mokyklos darbuotoju.
Ką daryti, jeigu vaikas stebi patyčias?
Nekritikuokite, pasidžiaukite, kad vaikas tiesiogiai neprisidėjo, bet paaiškinkite, kad stebėjimas taip pat yra veiksmas. Pagirkite, kad papasakojo apie tai, ką matė.
Paklauskite, ką, jo manymu, galima padaryti pastebėjus patyčias. Neraginkite, kad jis pultų ginti skriaudžiamąjį, juk vaikas gali bijoti. Paaiškinkite, kad apie tai galima pranešti kuriam nors mokytojui, auklėtojui ar kuratoriui, socialiniam pedagogui, mokyklos vadovui ar kitam mokyklos darbuotojui.
Paaiškinkite, kad pranešdamas jis ne skundžia, o informuoja, vaikas tai gali padaryti ir anonimiškai, bendramoksliams nematant ir negirdit.
Padrąsinkite pranešti apie pastebėtas elektronines patyčias svetainės administratoriui arba suaugusiajam. Pasikalbėkite, kaip jis turėtų elgtis, jeigu iš jo imtų tyčiotis. Aptarkite, kas nutiktų, jeigu pats imtų tyčiotis.
Stebėkite savo vaiką ir po kurio laiko pasiteiraukite, ar jis dar pastebėjo patyčių atvejų mokykloje.
Kur kreiptis, jeigu tapai patyčių objektu?
Pasikalbėk su vaiko klasės auklėtoju, socialiniu pedagogu, psichologu, mokyklos vadovais, miesto ar rajono savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos specialistu, vaiko teisių apsaugos darbuotojais.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.