------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Jeigu ir toliau taip elgsimės su miškais, virsime stepių zona

Savo poziciją apie miškų išsaugojimą pateikia Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto biologas, Kvartero tyrimų laboratorijos doktorantas Andrius GAIDAMAVIČIUS: „Jei ir toliau taip intensyviai kirsime miškus, nekursime adaptacijos planų dėl klimato kaitos, virsime stepių zona. Jei su miškais Lietuvoje bus elgiamasi kaip iki šiol, natūralų kraštovaizdį ir miškus mes prarasime visam laikui.“

Lietuvos miškingumas – trečdaliu mažesnis nei skelbiama
Kazlų Rūdos rekreacinis takas.Pasak A. Gaidamavičiaus, miško kirtimo būdų yra daugybė, tačiau Lietuvoje dažniausiai taikomas plynas kirtimas. Kraštovaizdžiui ir gamtos ištekliams plyni kirtimai daro didelę žalą, tačiau šalyje gamta labiau saugoma nuo močiučių, nei nuo viską negrįžtamai sužalojančios miško kritimo technikos.
Lietuva nuo seno garsėja miškais. Koks yra mūsų miškingumas?
Mažiau nei prieš metus Jeilio universitetas pripažino, kad Lietuvos miškai yra pasaulyje geriausiai tvarkomi ir saugomi. Šią žinią visi pasigavo, ja gyrėsi ir kai kurie Seimo nariai. Bet ką gali pasakyti čia net neapsilankę, tik statistinius duomenis gavę Jeilio universiteto mokslininkai? Juk kaip statistiką pateiksi, tokias išvadas ir gausi.
„Aš manau, jog tokios išvados buvo gautos todėl, kad buvo vertintas tik miškingumas, o miškingumo sąvoka yra labai nevienareikšmė. Kai kuriose kitose šalyse miškingumu pripažįstamas tik mišku apaugęs plotas, o Lietuvoje miškingumo sąvoka – tai ir gaisravietės, kirtavietės, miško keliai, netgi dirbami laukai, kurie tiesiog priklauso miškų urėdijoms. Taip vertinant, miškingumas mūsų šalyje iš tiesų atrodo pakankamai didelis. Bet jei vertinsime tik mišku apaugusį plotą ar tai, kad pagal apibrėžimą miškas yra ne mažesnis kaip šešių metrų aukščio medžiai, pamatysime, kad šalies miškingumas yra trečdaliu mažesnis, nei deklaruojame“, – sako gamtininkas.

Fotoalbume „Neregėta Lietuva“ šiandien matytume žaizdotą Lietuvą
Didžiausią nerimą A. Gaidamavičiui kelia plyni kirtimai. Miško kirtimo būdų yra daugybė, tačiau Lietuvoje dažniausiai taikomas plynas kirtimas. Ir kraštovaizdžiui, ir gamtos ištekliams plyni kirtimai daro didelę žalą.
Po plyno kirtimo praktiškai nebelieka miško. Gamtoje plynas kirtimas galėtų būti prilyginamas dideliam miško gaisrui. Po plyno kirtimo, nesvarbu, ar kertame natūralų, ar dirbtinai pasodintą ir natūralizuotą mišką, nebeįmanoma tokio pat atkurti.
Lietuvoje tokių sugadintų ekosistemų yra daug. Plyno kirtimo vietoje gali augti tik monokultūra, nes medžiai dažniausiai auginami vieno amžiaus ir vienos rūšies. Toks miškas, ypač gryni pušynai, labai pasiduoda visoms stichinėms nelaimėms.
Sovietmečiu plynų kirtimų buvo mažiau, dažniausiai tai būdavo atrankiniai kirtimai – suaugę stambūs medžiai nukertami, o plonesni paliekami augti. Ekonominiu požiūriu tokie atrankiniai kirtimai yra net pranašesni. „Tikiuosi sulaukti to laiko, kai miškai nebus kertami taip negailestingai“, – sako gamtininkas.
Lietuva yra vienintelė šalis Baltijos regione, neturinti rudųjų lokių. Taip yra todėl, kad neturime didelių vientisų miško masyvų. Tuos didesnius, kurie dar yra, labai palietusi urbanizacija ir plyni kirtimai. Neteisūs yra tie, kurie mano, kad plynose kirtavietėse fauna klesti. Tuose šabakštynuose gali gyventi zuikiai ar stirnos, bet stambioji fauna tokiuose miškuose jaučiasi nesaugiai. Gyvūnai dėl to užklysta į gyvenvietes.
Dar verta žinoti, kad tik sengirės, užauginančios didelį kiekį medienos, sugeba konservuoti anglies dvideginį ilgesniam laikui ir taip pašalinti jį iš atmosferos. Taigi jos labai vertingos. Ne kas kitas, o miškai yra ta ekosistema, kuri švelnina klimato kaitos padarinius.
Pažiūrėkime, į ką pavirto mūsų natūralus kraštovaizdis po plynų miško kirtimų. Miškai iškirsti šachmatine tvarka, nebėra natūralaus kraštovaizdžio. Fotoalbumo „Neregėta Lietuva“ autorius jau nebegalėtų pakartoti savo fotografijų ciklo, nes plynas kirtimas ir po 15 metų atrodo kaip žaizda. Natūralių miškų praradimas gali būti kompensuojamas tik per kelis dešimtmečius ar per šimtmetį.
Lietuvoje yra 30 regioninių parkų, tačiau kas tai per parkai, jei juose miškai plynai kertami netgi prie turizmo trasų? Kirtavietės, kuriose vaizdas dar keletą metų po plyno kirtimo būna klaikus, niekam nekelia žavesio. Krašto patrauklumas turizmo prasme dėl to tikrai nukenčia.

Gal reikėtų plėsi saugomas teritorijas?
Saugomos teritorijos Lietuvoje yra tik „ant popieriaus“. Kitų šalių nacionaliniuose parkuose leidžiama vaikščioti tik takais, kalbos apie tai, kad ten būtų galima kirsti arba medžioti, nė būti negali. O Lietuvoje nacionalinis parkas, regioninis parkas tėra pavadinimai, ten griežčiau ribojamos tik statybos. Žmogus, gyvenantis tokiose teritorijose, gali būti nubaustas už tai, kad pakeitė namo langus ir tuo padarė žalą kraštovaizdžiui. O juk didžiausią žalą kraštovaizdžiui daro plyni kirtimai.

Saugomos teritorijos turėtų būti gerai tvarkomos ir prižiūrimos
O kokia yra plyno miškų kirtimo praktika kitose šalyse? Ar turime iš ko pasimokyti?
Šiuo metu didžiausias leidžiamas plynų kirtimų plotas Lietuvoje yra 8 hektarai. Jaunas miškas buvusiose kirtavietėse pasodinamas po penkerių metų, medeliai būna 20–30 centimetrų aukščio, tačiau šalia jų jau leidžiama šlieti naują 8 hektarų kirtimą. Taip miškai virsta didžiuliais aerodromais.
Vokietijoje yra leidžiami tik labai mažo ploto (0,1–0,3 hektaro) plyni kirtimai ir tik tuose miškuose, kur yra monokultūros. Kirtavietėse paliekamos visos galimybės natūraliam atžėlimui. Taip yra kovojama su neatspariomis monokultūromis. Lietuvoje reikėtų tokios pat tvarkos. Tinkami kirtimai yra ir apsauga nuo uragano. Uraganą miško siena paprastai sustabdo už 100 metrų, tačiau išvartęs 100 metrų medžių ir susidūręs su plynu kirtimu, viesulas vėl su visa jėga įsibėgėja ir trenkiasi į naują miško sieną. Tuomet miškas ima griūti kaip domino.

Kokių esama alternatyvų pagrindiniams miško ištekliams, dėl kurių jie yra kertami?
Tie ištekliai puikiai gali būti užauginami žemės ūkio būdu. Dabar Lietuvoje plinta pluoštinių kanapių auginimas. Yra apskaičiuota, kad iš vieno hektaro pluoštinių kanapių spalių galima pastatyti 100 kvadratinių metrų namą. Kurui vietoje malkų galima užsiauginti greitai augančių žilvičių arba kitų hibridinių medžių rūšių. Kadangi Lietuvoje yra daug nenaudojamų žemės ūkio naudmenų, galėtume atleisti miškus nuo funkcijos aprūpinti žmones mediena, celiulioze, nenaudoti jų popieriaus gamybai, nes visa tai galima pagaminti žemės ūkyje.
Miškų instituto yra apskaičiuota, kad mažųjų turtų naudojimas piniginiais ekvivalentais atperka medienos naudojimą. Tiek pat, kiek gaunama iš medienos, galima gauti iš grybų, uogų, vaistažolių ir kitų mažųjų miško turtų. Tačiau tuose miškuose, kuriuos ketinama kirsti, močiutėms neleidžiama nuvažiuoti ir susirinkti visų dekoratyvinių augalų, kitų gamtos turtų, kurie bus sunaikinti. Tiesa, tuose miškuose, kuriuos per artimiausius penkerius metų planuojama iškirsti, galima leisti beržų sulą.

Kas laukia mūsų miškų, jeigu ir toliau su jais elgsimės kaip iki šiol?
Miškais pirmiausia turime susirūpinti dėl klimato kaitos. Dėl jos mūsų miškuose atsiranda daug naujų ligų, kenkėjų, todėl nyksta kai kurios medžių rūšys. Nyksta guobos, eglynai, džiūsta uosynai, ąžuolynai. Turime visomis išgalėmis padėti miškui prisitaikyti prie staigios klimato kaitos – riboti mažinančius miškų atsparumą naujoms nelaimėms plynus kirtimus.
„Jeigu ir toliau taip intensyviai kirsime miškus, nekursime adaptacijos planų dėl klimato kaitos, pavirsime stepių zona, kurioje galbūt turėsime išvystytą žemės ūkį, bet natūralų kraštovaizdį ir miškus prarasime visam laikui“, – tikina A. Gaidamavičius.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.