------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kaip atsiranda konfliktai ir kaip jų išvengti

Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Bendravimo arba socialiniai poreikiai net žmogaus prigimtinių poreikių piramidėje stovi bene aukščiausiame taške. Viskas todėl, kad bendraudami galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Bendraudami įvairiais būdais perteikiame aplinkiniams savo požiūrį į juos, o iš kitų žmonių galime sužinoti apie tai, kaip mes atrodome, ką kiti mano apie mus. Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ir ieškoti pagalbos.
Deja, žmonėms ne visada pavyksta bendrauti lengvai ir sklandžiai. Susitikus priešingoms nuomonėms, požiūriams, pozicijoms, interesams, neradus vieningo problemos sprendimo būdo, atsiranda nesutarimai, kurie dažnu atveju perauga į konfliktus. Konfliktus kai kurie mokslininkai apibūdina kaip kovą, kiti juos apibrėžia kaip santykiams gresiantį pavojų su dviem baigtimis: galimybe santykius nutraukti arba suteikti šansų juos vystyti palankesne linkme. Kiekvieno konflikto baigtis skirtinga, tačiau kokia ji – renkamės mes patys.

Konfliktai gali privesti net iki smūgių kumščiais, tačiau teigiamų rezultatų toks konfliktų valdymas vargu ar duos. Užuot puolus oponentą, pirmiau mokslininkai pataria jį išklausyti, išgirsti jo problemas.  Priežastys, vedančios į konfliktines situacijas
Žodis „konfliktas“ daugumai asocijuojasi su pykčiu, ginčais, skausmu, smurtu, tragedijomis, įžeidimais, nemalonumais, išdavyste, nepasitikėjimu, neapykanta, praradimais, blogiu. Kad netektų patirti tokių ir panašių jausmų, geriausia būtų konfliktų išvengti apskritai. Tikrai ne visada tai pavyksta, tačiau žinant, kaip atsiranda konfliktai, kokios priežastys juos lemia, kokių rūšių konfliktai gali būti, įmanoma bandyti juos suvaldyti arba bent jau sušvelninti.
Pradėkime nuo konflikto ištakų – pradžių pradžios, kur pradeda megztis nesutarimas. J. Edelmanas (Edelman) ir M. B. Krein (Crain, 1997) išskiria 8 konfliktų atsiradimo priežastis.
Pirmoji – nesusipratimai ir santykių neišsiaiškinimas – jie kyla tada, kai kita pusė visai kitaip, nei buvo tikėtasi, supranta jus ir reaguoja į jūsų elgesį. Antroji – nesąžiningumas – kai žmonės vienas kitam nesako tiesos, galima teigti, kad anksčiau ar vėliau kils konfliktų. Kad konfliktas iškiltų, visai nebūtina akiplėšiškai meluoti: kartais konfliktai kyla ne todėl, jog meluojama, bet todėl, kad sakoma tik pusiau tiesa, tačiau neišsakyti dalykai gali gerokai pakenkti draugystei. Tai dalinis nesąžiningumas. Trečioji – aplaidumas – daug konfliktų kyla dėl paprasčiausio aplaidumo. Pasakyti žodžiai, netesėti pažadai, atsakomybė, kurios stengiamės išvengti – visa tai potencialūs konfliktų šaltiniai. Ketvirtoji – nuostatos. Jos yra turbūt galingiausi konfliktų išprovokavimo, tačiau ir sprendimų šaltiniai. Kai esame nusiteikę suprasti kitus ir elgtis taip, kad visiems būtų gerai, konflikto beveik visada galima išvengti. O jei esame fiziškai ar dvasiškai nusiteikę kam nors pakenkti, darome viską, kad būtų iškastas karo kirvis. Penktoji – ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais. Dar vienas bendras konfliktų šaltinis yra įsitikinimų skirtumai. Kai du žmonės yra skirtingų įsitikinimų ir abu šventai tiki, jog jų nuomonė teisingiausia, konflikto ilgai laukti netenka. Šeštoji – nesugebėjimas nustatyti ribų: nesugebėjimas aiškiai nustatyti, ko norime, ko mums reikia, ir leisti suprasti, ko nemėgstame ir nesitikime, yra kvietimas konfliktui. Leisdamas kitam pasinaudoti savimi gali tikėtis, kad galiausiai pradėsi to žmogaus nekęsti. O nuo neapykantos tik vienas žingsnis iki konflikto. Septintoji – netinkamas konflikto sprendimas – daugelis žmonių nežino, kaip reaguoti į iškilusią konfliktinę situaciją, ir pridaro daugybę klaidų. Dauguma konfliktų yra sunkios ir sudėtingos situacijos, prasidėjusios nuo adatos, iš kurios priskaldomas visas vežimas tik todėl, jog daugelis nežino, kas yra konfliktas ir ko juo dar nederėtų vadinti. Pajutę įtampą ar bręstantį konfliktą su kitu žmogumi, dažniausiai pritvinkę pykčio ar baimės, paleidžiame į laisvę emocijas. Pasiruošiame gintis. Galime pulti kitą. Galime mėginti įsiteikti. Galime viską paneigti. Arba visiškai užsisklęsti savyje. Ir paskutinė aštuntoji priežastis – baimė – ji glūdi daugelio konfliktų esmėje.
Baimę galima laikyti svarbiausia varomąja jėga, slypinčia už nesąžiningumo, per didelio pasitikėjimo savo vertybių sistema, nesugebėjimo nustatyti ribas ir visų kitų gynybinių veiksmų, neleidžiančių bendrauti dorai ir atvirai. Paprastai būna taip, kad įsivėlę į konfliktą ar pajutę jo grėsmę kartu suvokiame mums gresiantį pavojų. Tada nusprendžiame, kad būti garbingam ar pažeidžiamam nesaugu, nes bijome kito žmogaus pykčio, priešiškumo ar keršto. Gali atsirasti baimė, kad prarasime kažką labai svarbaus ir reikšmingo.

Konflikto raidos etapai
Konflikto etapai pagal J. Almonaitienę, D. Antinienę, N. Ausmanienę ir kt. Ar visi šie jausmai virto konfliktu – atpažinti sunku, tačiau atliekant savianalizę, bandant atpažinti savo jausmus, galima suprasti, kada atsiranda konfliktinė situacija, kiek ji yra pažengusi ir kada reikia imtis ją spręsti.
Knygos „Bendravimo psichologija“ autoriai skiria 5 konflikto etapus. Pirmąjį jie apibūdina kaip konfliktinės situacijos atsiradimas. Autorių teigimu, jo metu intuityviai pajuntama, jog kažkas bendravime su žmogumi ne taip, kaip buvo anksčiau. Jei šiame etape nesiimama veiksmų ir leidžiama konfliktui augti, jis pažengia, ir konfliktuojantys asmenys atsiduria antrame etape, kurį „Bendravimo psichologijos“ autoriai apibrėžia kaip konfliktinės situacijos suvokimas. Šiame etape bendravimas sukelia susierzinimą ar susijaudinimą – tai yra signalas, kad prasideda konfliktas. Jei nepaisant to, kad asmenys suvokia pradėję konfliktuoti, pradeda riboti kontaktus su potencialiu priešininku, o santykiai su juo tampa įtampos šaltiniu, oponentai atsiduria atviro konflikto pradžios etape. Iškart po to prasideda atviro konflikto plėtra. Tuomet priešininkai įnirtingai ginčijasi, gali naudoti net prievartą. Šiame konflikto etape nesilaikoma įprastų elgesio normų, atvirai reiškiamos skirtingos nuomonės, reikalavimai, kurie gali baigtis santykių nutraukimu. Po šio etapo galima atsidurti jau tik paskutiniame konflikto etape, kurį autoriai apibrėžia kaip konflikto sprendimą.

Kai dvi konfliktuojančios pusės visiškai nesiklauso viena kitos ir nemato reikalo to daryti, būtų gerai, kad į konfliktą įsikištų trečias asmuo ir priverstų oponentus išklausyti vienas kitą. Negirdėdami vienas kito konfliktuojantys gali tik dar labiau įklimpti į ginčą.Principai, padedantys valdyti konfliktus
Išbristi iš konfliktinės situacijos galima ir nepraėjus visų konflikto etapų. Siekiant išspręsti ginčus mokslininkai pataria bandyti juos spręsti vos kilus nesutarimams ir taikyti tarpasmeninių konfliktų valdymo principus.
Jausmų išliejimo principas. Šiuo atveju reikia leisti priešingai pusei išlieti savo jausmus – galbūt po to jo nuomonė visiškai pasikeis. Pozicijų pasikeitimo principas: čia svarbu, kad konfliktuojantys asmenys pasikeistų savo pozicijomis. Apsikeitę nuomonėmis jie gali blaiviai įvertinti vienas kito situaciją ir pamatyti ne tik savo nelaimes, bet ir priešininko bėdas. Agresijos apnuoginimo principas: konfliktuojančias puses suvedus kokiai nors veiklai galima tikėtis, kad ginčas išsispręs savaime. Sportuodami ar rengdami projektą oponentai galbūt lengviau ras išeitį ir supras, jog jų konfliktas buvo pernelyg išpūstas. Oponento priverstinio klausymo principas. Jo tikslas – priversti dvi konfliktuojančias puses išklausyti viena kitą. Jį galima taikyti tuomet, kai abi pusės visiškai nesiklauso viena kitos ir nemato reikalo to daryti. Pajuokavimo principas. Kalbantis su oponentu galima įterpti pajuokavimus. Tai panaikina įtampą, gali net padėti visiškai išvengti konflikto.

Konfliktų atsiradimo priežastys pagal J. Edelman ir M. B. Crain (1997). Svarbiausia – atvirumas
Būdų spręsti konfliktus yra įvairių, tačiau geriausias, anot L. Pakalkaitės (2005), yra atvirumas. Anot jos, tik atvirai bendraudami žmonės gali aptarti problemas ir nesutarimus, vienas kitu pasitikėti. Negana to, būtina suprasti, jog kiekvieno nuomonė yra svarbi ir vertinga. Taip pat anot autorės, svarbu mokėti nuomonę ne tik išsakyti, bet ir ją išklausyti. Tad sprendžiant konfliktus ji pataria pirmiausiai stengtis suprasti kitą, o tik paskui būti suprastam, vengti išankstinių stereotipinių vertinimų, nepamiršti kartkartėmis žiūrėti pašnekovui į akis. Jos nuomone, svarbu atkreipti dėmesį į savo laikyseną, veido išraišką – kūno kalba dažnai būna įtikinamesnė už žodžius. Siekiant geriausio rezultato, į oponento teiginius ji pataria atsakyti trumpomis paskatinančiomis pastabomis, tokiomis kaip „suprantu, ką turi galvoje“, „papasakok apie tai daugiau“, „tai įdomu“, „tikrai, taip ir yra“ ir pan. Dar svarbu pašnekovo nepertraukinėti ir patvirtinti, kad supratote jo teiginius, perfrazuojant pašnekovo žodžius: „tu sakai, kad…“
Kartais, kai konfliktai būna smarkiai įsisiūbavę, išlikti santūriems, kalbėti ramiai, stengtis suprasti priešingą pusę sunku. Visgi tai – vienintelis kelias išspręsti problemas, o jas spręsti reikia, nes konfliktiniai santykiai ne tik atitolina žmones, bet ir sukelia įvairius sveikatos sutrikimus: depresiją, širdies ir endokrinines ligas ar net vėžį.
Literatūra:
1. Almonaitienė J., Antinienė D., Ausmanienė N., Lekavičienė R., Matulienė G., Ruibinaitė L., Vaisiliauskaitė Z. (2003) Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija.
2. Edelman J., Crain M. B. (1997) Derybų kelias. Vilnius: Margi raštai.
3. Pakalkaitė L.(2005) Konfliktas – kelias į sėkmę? Vadovo pasaulis.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.