------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Koks medis turi augti mieste?

Žmogaus poveikis aplinkai ir gyvajai gamtai nuo seno yra karštų diskusijų tema. Štai po 1930–1933 metais Marijampolėje vykusios Vytauto Didžiojo parko rekonstrukcijos ir centrinės miesto dalies tvarkymo 1935 m. rugpjūtį tuometinis „Lietuvos aidas“ Marijampolę išpeikė, rašydamas, kad tvarkant miestą gražiausia Vytauto Didžiojo gatvė buvo palikta kaip nuoga, nes buvo iškirstos liepaitės, o atnaujintas centrinis miesto parkas, nors po rekonstrukcijos praėjo dveji metai, esą vis dar atrodė gana apleistas.
Šiandien savo pastabomis visiems aktualia tema su „Suvalkiečio“ skaitytojais dalinasi garsus kraštietis, žinomas gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas ir daugybės knygų autorius Selemonas PALTANAVIČIUS.

Selemonas PALTANAVIČIUS.Sodybos, gyvenvietės ar miesto želdiniai – viena svarbesnių mūsų gyvenamosios aplinkos erdves formuojančių detalių. Tik labai retai tokiose vietose auga natūraliai išdygę medžiai ar krūmai. Paprastai juos sodinome mes ar mūsų tėvai, net seneliai. Deja, Lietuvoje negalime didžiuotis nei senomis sodybomis, kurioms bent 200 metų, ar daugybe miestų, kurie savo struktūrą ir architektūrą, kraštovaizdį saugo dar nuo Vytauto laikų.
Mūsų miestuose medžiai dažnai dar seni ir vos apglėbiami, bet yra ir daug jaunų, nuolat atnaujinamų. Toks nesibaigiantis procesas yra būtinas vystant miestų plėtrą, ypač performuojant gatves, viešąsias erdves. Tačiau toks procesas visada sutinkamas audringai, nes medžių kirtimas lietuviui yra skausmingas veiksmas. Daug kas įžvelgia, kad tokiais veiksmais kenkiama miestui ir medžiams. Todėl ir noriu pasvarstyti, kaip gali augti šimtamečiai miesto medžiai? Kada jų vertė didžiausia? Kokie medžiai turi augti mieste, sodybose, kaime, gyvenvietėse?
Pirmiausia turime vėl grįžti prie fakto, kad mieste augantis medis yra pasodintas žmogaus ir iš esmės yra miesto kraštovaizdžio, bet ne gamtos dalis. Jei architektai ir kraštovaizdžio specialistai būtų profesionalūs ir toliaregiai, jie želdinių sodinimo vietas suplanuotų taip, kad medžių ar kitos augmenijos nereikėtų kas dvidešimtį metų pjauti, o paskui vietoje jų naujus sodinti tokiose vietose, kurios ir vėl po kažkiek metų bus „peržiūrėtos“. Juolab kad dar prisimename mūsų miestams didelės žalos padariusius politinius įvykius ir žinome ne vieną atvejį, kai medžiai nukentėdavo tik dėl to, kad juos sodino, pavyzdžiui, „buržuazinės“ gimnazijos moksleiviai…
Tačiau grįžkime į šią dieną ir pasvarstykime: jei medžiai mieste nėra gamtos dalis, kas gali spręsti, kaip juos saugoti ir prižiūrėti? Tai – savivaldybės reikalas. Kadangi savivaldybę renka patys miestiečiai, turėtume manyti, kad jie turi būti ir išgirsti. Tiesa, bet kuris „beldimasis“ į savivaldos sąžinę irgi privalo būti labai apgalvotas: ar tikrai kiekvienas medis gali būti išsaugotas, o gal kaip tik reikia siūlyti alternatyvas, kuo naudingesnius (galbūt ir pigesnius) būdus miesto medžiams išsaugoti. Juolab kad šiandien galima daug kas – išmanusis genėjimas, suaugusių medžių persodinimas. Tačiau, žinoma, svarbiausia yra puoselėti palikimą, tinkamai jį įvertinti ir apsaugoti.
Kas gali pasakyti, koks medis miestui ar sodybai yra vertingiausias? Skalės ar tvarkos, pagal kurią galima būtų tą daryti, deja, nėra. Miesto medžiai gali būti brangūs ir vertingi savo istorija, unikalumu. Pagaliau – bendru visų lūkesčiu, nes buvo sodinti kartu, siekiant suteikti miestui žalumos ir grožio.
Žinoma, mums brangiausi yra mūsų krašto medžiai, tačiau miesto žaliosios erdvės gali būti formuojamos ir iš mums svetimų kraštų rūšių. Tai leistina. Beje, prieš sodinant visada svarbu mažame medelyje matyti medį, kuris užaugs kada nors. Kaip jis jausis ankštame skvere, ar neužstos vertingų architektūros detalių? Ar medeliai sodinami ne per tankiai, ar…
Tokių klausimų kils kiekvienam, bandančiam įsivaizduoti šiuos medžius, čia augančius po 50 ar 100 metų. Dendrologai tą turėtų įvertinti profesionaliai ir nupiešti perspektyvą, kuri galėtų tapti visų miestiečių svarstymo objektu.
Ne mažiau svarbus dalykas – medžių (taip pat ir krūmų) rūšių parinkimas. Žvalgantis po Marijampolę, Vilkaviškį, Kalvariją, Kazlų Rūdą ir mažesnius miestelius, tenka pripažinti, kad nemažai medžių čia pasodinti ne vietoje, o rūšys parinktos visai tam netinkamos.
Kadangi miestai gyvuoja ilgai, juose negali būti sodinamos tuopos, drebulės, tuo labiau uosialapiai klevai, t. y. medžiai, kurie gyvena labai trumpai.
Gluosniai, tuopos, drebulės jau vadinami avariniais tuomet, kai tuo pat metu pasodinti ąžuolai, klevai dar tik stiprėja. Minkštosios medienos rūšių šakos lūžinėja ir kelia grėsmę. Ne mažiau pavojinga greitai apmirštanti šaknų sistema, nes tokie medžiai virsta, lūžta net ir be audros ar škvalo. Svarstytinas ir liepos tinkamumas. Gali būti, kad geriausia rinktis tik mūsiškę, mažalapę liepą, kuri užauga tvirtas medis.
Miestų želdynams turi būti sodinami ąžuolai, klevai, beržai, guobos, vinkšnos, įvežtiniai bukai ar riešutmedžiai. Labai patraukliai atrodo eglės ir pušys, tik jokiu būdu ne tujos (ir joms artimos rūšys), kurios mūsų kraštovaizdžiui nebūdingos. Tikrai nereikia sodinti pūslenio, baltauogių meškyčių. Prastai atrodo ir trumpaamžis juodauogis šeivamedis, vėlyvoji ieva. Tačiau be reikalo pamiršti mūsų, vietiniai (ne įvežtiniai) šermukšniai, taip pat pavasarį puikiai žydinčios įvairios vyšnios, migdolai.
Vienas pavasaris mieste tikrai neišspręs visų su jo želdiniais siejamų problemų. Bet nedaryti nieko būtų nedovanotina – juk metai prabėgs nieko nenuveikus. Suvalkiečiams toks laiko švaistymas tikrai negali būti suprantamas. Tačiau skubėti, kaip sakė romėnų išminčiai, reikia lėtai. Panašiai, kaip auga ąžuolas ar uosis…

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.