------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Lietuvai būdinga nuosaiki ir tausojanti miško naudojimo kryptis (Eksperto komentaras)

Į „Suvalkiečio“ klausimus atsako miškininkystės mokslų daktaras, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas Nerijus KUPSTAITIS.

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas Nerijus KUPSTAITIS.– Kokia yra miškų išsaugojimo mūsų šalyje padėtis? Kokios didžiausios problemos, ypač akcentuojant miškų kirtimus? Ar turi tiesos pastebėjimas, kad yra nesuvaldoma tendencija miškus naikinti, iškirsti per daug?
– Norint suvokti situaciją Lietuvos miškuose, reikia matyti visą paveikslą, o ne vien vertinti kirtimą viename ar kitame miškelyje. Kadangi miškas dažniausiai auga ilgiau nei žmogus, tai su gamta draugaujantys asmenys dažniausiai prisiriša prie konkretaus miško ploto, auga kartu su juo, ir natūralu, jog tokiam žmogui sunku suvokti, kad atėjo laikas nukirsti jo mėgstamą mišką. Tai suprantama. Tačiau dažniausiai toks žmogus nemato ar nenori matyti, kad per tą patį laiką nauji miškai užaugo ar kiti esami miškai paaugo kitose šalies vietovėse, ir vertina viską gana asmeniškai.
Jei bandysime žiūrėti objektyviai, Lietuvoje jau daugiau kaip 50 metų laikomasi nuosaikaus ir tausojančio miško naudojimo krypties. Tai reiškia, kad iškertama gerokai mažiau, nei priauga per tą patį laiko tarpą. Tad mūsų miškuose didėja sukauptos medienos kiekiai, taip pat ilgėja vidutinis medžių amžius. Jei vertinti visos šalies mastu, tai nepadaugėjo nei plynų miško kirtimų, nei kitokių. Jei šiek tiek padaugėjo iškertamos medienos kiekis, tai tik dėl to, kad jos prikaupėme daug dėl mano jau minėtos tausojančio naudojimo politikos. Tinkamai nepanaudoti mūsų tėvų ir senelių mums užaugintos medienos būtų ne tik neatsakinga, bet ir nesąžininga.
Galiu sutikti nebent su tuo, kad besikeičiant situacijai dėl klimato kaitos, didėjančių poreikių geresnei biologinės įvairovės apsaugai, pagaliau dėl besikeičiančių visuomenės poreikių, atėjo laikas keisti kai kurias įprastas miškininkavimo praktikas. Pirmiausia mažinti plynųjų miško kirtimų, ypač saugomose teritorijose. Bet tai savaime nereiškia, kad reikia kirsti mažiau. Tiesiog reikia labiau atsižvelgti į konkrečioje teritorijoje esančio miško paskirtį ir miškininkavimo praktiką labiau pritaikyti konkrečiai situacijai – kai kur kirsti mažiau plynai, o kai kur, pirmiausia ūkiniuose miškuose, priešingai – racionaliau panaudoti sukauptą medieną, kad būtų galima iš jos pagaminti daugiau ilgaamžių, aplinkai draugiškų produktų, kurie mūsų gyvenime dažniau galėtų pakeisti plastiką, betoną, metalą ar kitas neatsinaujinančias medžiagas.
– Kokia mūsų valstybės politika šioje srityje, ar jus tenkina įstatyminė bazė?
– Kaip jau užsiminiau, šalyje jau daugiau kaip 50 metų įgyvendinama tausojančio miškų naudojimo politika, kai iškertama mažiau, nei priauga per tą patį laikotarpį. Tokiu būdu yra laikomasi visuotinai pripažintų darnaus miškų ūkio principų, kai suderinami socialiniai, ekologiniai ir ekonominiai visuomenės poreikiai miškams ir jų ištekliams, kartu užtikrinamas ne prastesnių miškų formavimas ateities kartoms.
Tad visa mūsų įstatyminė bazė ir nukreipta šiems tikslams ir, manau, yra pakankama jiems pasiekti. Kalbant apie detales – taip, tikrai pripažįstu, jog pačios miškininkavimo praktikos ir technologijos gali ir turi keistis ta linkme, kad geriau būtų atliepiami subalansuoti visuomenės poreikiai miškui. O tai, suprantama, lems pakeitimus ir naujų poįstatyminių teisės aktų, reglamentuojančių miško kirtimus, kūrimą, didesnę miškų priežiūrą ir apsaugą.
– Gal galite pateikti šiek tiek faktų – kiek iškirsta miškų, teisėtai ir neteisėtai? Kokiuose regionuose daugiausia?
– Lietuvoje yra apie 2,2 mln. hektarų miškų (trečdalis šalies ploto), kuriuose sukaupta ir auga apie 550 mln. kubinių metrų medienos. Kasmet visuose šalies miškuose papildomai priauga maždaug po 20 mln. kubinių metrų medienos. Šie skaičiai svarbūs, kad teisingai suprastume kirtimų apimtis. Taigi iškertama plynai kasmet apie 20 tūkst. hektarų arba tik apie 1 proc. visų miškų ploto. Jeigu kalbėtume apie medienos kiekį, tai absoliučiai visais kirtimais kasmet Lietuvoje iškertama apie 10–11 mln. kubinių metrų stiebų medienos, o tai yra apie 2 proc. visos sukauptos miškuose medienos – tik šiek tiek daugiau nei 50 proc. to, kas per metus papildomai priauga. Tokios kirtimų apimtys jau laikosi nemažai metų ir nėra jokio reikšmingesnio padidėjimo, dėl kurio reikėtų sunerimti. Priešingai, toliau laikantis tokių kirtimų apimčių ir jų nedidinant, medynuose kaupiamos medienos kiekiai dar labiau didės, taip pat didės savaime atkrentančios ir supūvančios medienos kiekiai.
Kalbėti apie neteisėtus kirtimus Lietuvoje nėra prasmės, visais atvejais jie sudaro mažiau nei 1 proc. viso iškertamo medienos kiekio (per 99 proc. iškertama teisėtai). Vertinant pagal regionus, suprantama, jog daugiau kertama ten, kur daugiau brandžių ūkinių miškų ir bendras miškų kiekis didesnis. Taigi, pavyzdžiui, Kazlų Rūdos savivaldybėje miškų yra gerokai daugiau, nei vidutiniškai šalyje, tad suprantama, jog ir miško kirtimų ten daugiau.
– Ar galima mažinti, apriboti kirtimus, apsaugoti tai, kas tikrai vertinga? Galbūt daromi kažkokie sprendimai, žingsniai?
– Kalbant apie bendrą situaciją, šiuo metu mažinti miško kirtimų nėra nei poreikio, nei būtinybės. Priešingai, klimato kaitos kontekste reikia siekti, kad miškai kauptų kuo daugiau anglies, o daugiau anglies per gyvavimo ciklą sukaupia tinkamai prižiūrimi ir laiku kertami bei atkuriami miškai. Tad šiuo požiūriu reikia auginti kuo produktyvesnius medynus, o produktyvumą pasiekti galima tik intensyviai formuojant miškus (laiku pakeičiant medynų kartas po pagrindinių miško kirtimų). Tam reikėtų ne mažinti, o didinti miško kirtimų apimtis ūkiniuose miškuose.
Tačiau sutinku, kad reikia keisti miškininkystės praktikas saugomose teritorijose, ypač gamtiškai vertingiausiuose mūsų miškuose. Reikia mažinti miško kirtimų intensyvumą, pirmiausia mažinti plynųjų miško kirtimų ir būtent ta linkme šiuo metu dirbama – Aplinkos ministerija po ilgų derinimų ir diskusijų su visuomene ir institucijomis yra pateikusi Vyriausybei atitinkamą Miškų įstatymo pakeitimų projektą. Jei Vyriausybė ministerijos siūlymams pritars, Seime šis projektas turėtų būti svarstomas dar šiais metais.
– Kokius dar matote sprendimus, kad miškai būtų išsaugoti? Galbūt imponuoja kitų šalių pavyzdžiai?
– Jeigu mūsų šalies miškų politika bus tokia pati kaip iki šiol, kokia yra ir šiuo metu – miškai tik-rai bus išsaugoti. Ir nereikia jokių radikalesnių pokyčių nei į vieną, nei į kitą pusę. Visos Europos šalys, taip pat ir Lietuva, laikosi tų pačių mano jau minėtų darnaus miškų ūkio principų, tad ieškoti kokių nors užsienio šalių pavyzdžių lyg ir nėra prasmės.
Skirtingos gamtinės ir klimatinės sąlygos dažnai lemia miškininkavimo skirtumus, kuriuos būtina įvertinti ir negalima aklai kopijuoti kitų šalių elgesio. Pavyzdžiui, būdami lygumų kraštas mes negalime aklai kopijuoti kalnų šalių miškininkystės. Kai sakome, kad Šveicarijoje nėra plynų miško kirtimų, tai jie nevykdomi pirmiausia todėl, kad tai yra kalnų kraštas ir visiškai kitos gamtinės sąlygos. Šiaip pagal daugumą parametrų mums artimesni yra Vokietijos ar Lenkijos miškininkavimo pavyzdžiai, bet daugiausia iš tų šalių dalių, kuriose vyrauja lygumos ar lengvai kalvotas reljefas.
– Kur žmonėms reikėtų kreiptis, išsiaiškinti, pamačius, kad kertami medžiai, kurie dar galėjo gyventi?
– Pamačius kertamus medžius miške nereikėtų kiekvieną kartą skelbti aliarmo. Kaip jau minėjau, miško kirtimai yra būtina sudėtinė miškininkavimo dalis. Medžiai kertami ne tada, kai jie jau nebegali gyventi, o tada, kai tai būtina dėl naujos miško kartos suformavimo arba kai jų nukirtimas gali duoti didžiausią naudą visuomenei (pavyzdžiui, mediena iš ūkinių miškų). Taigi dažniausiai ne specialistas ir negalės vizualiai įvertinti, ar kirtimas yra tinkamu laiku ir vietoje, ar ne. Jei vis dėlto kyla abejonių, visuomet geriausia pranešti specialistams, šiuo atveju kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą ir jos regioninius miškų priežiūros padalinius.
– Kaip mes kiekvienas galime prisidėti prie gamtos, miškų išsaugojimo?
– Prie gamtos ir miškų išsaugojimo geriausiai galime prisidėti kiekvienas savo tinkamu elgesiu. Kalbu ne vien apie tai, jog nešiukšlinti miške ar nelaužyti medelių – tai jau savaime suprantama. Ne mažiau svarbus yra ir atsakingas vartojimas – rinkimės medinį produktą vietoj plastikinio. Tai ne tik nekenkia miškui, bet ir padeda švelninti klimato kaitą, skatina atsinaujinančiais ištekliais grįstą ekonomiką, kuri ir bus mūsų ateities pagrindas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.