------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Liudvinavo šv. Liudviko parapijos klebonas, kun. teol. dr. Žydrūnas KULPYS (Eksperto komentaras)

Liudvinavo parapijos klebonas Žyd­rūnas Kulpys ragina visuomenę į negalią turinčius žmones žvelgti kaip į visaverčius, draugauti su jais, atrasti laiko.Mūsų kultūroje dar nepakankamai rodomas dėmesys neįgaliesiems. Suprantama – ne visada visuomenė žino, kaip elgtis, bendrauti su negalios ištiktu žmogumi. Ypač bendrauti sudėtinga, jeigu negalia yra protinė. O tiesa ta, kad neįgalieji, nesvarbu fizinė ar psichikos liga juos užklupusi, tokie patys žmonės kaip ir mes kiekvienas. Kaip ir mums, jiems reikia meilės, dėmesio, bendrystės, pagarbos. Jiems patinka būti kartu su kitais ir linksmai leisti laiką.
Dėl ko jie labiausiai išgyvena? Kas juos žeidžia? Kaip reikėtų kovoti su savo jausmais ištikus ligai, kad nesijaustum bevertis, menkesnis, kad gyvenimas nebūtų beprasmis? – tokie klausimai kyla, galvojant apie negalios ištiktus žmones.
Pirmiausia, reikia suprasti, kad negalią turintys žmonės iš prigimties vertingi, kaip ir kiekvienas sveikas žmogus. Mūsų kultūra dažnai vertina žmogų pagal tai, kiek galima gauti iš jo naudos.
Toks mąstymas tinka, kai kalbame apie daiktus, bet žmonės vertingi patys savaime, turi vertę savyje. Niekada negalima patiems šios vertės pamiršti. Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių taip vertintų žmones su negalia. Toks būtų jų požiūris. Visi mes esame vertingi, nepaisant skirtumų. Tą sakau prisimindamas ir Dievo veikimą – Jėzus ypatingą dėmesį rodydavo patiems mažiausiems visuomenėje. Jis pasišaukia ir išgydo aklą žmogų, pamato raišą ir pašalina jo negalią, prikelia paralyžiuotą, išgydo kurčnebylį, raupsuotus… Biblijoje užrašyta daugybė atvejų, kai Jėzus parodo daugiausia dėmesio tiems, kuriems visuomenė jo skiria mažiausiai. Kam Jėzus yra autoritetas, tas tikrai pasimokys iš Jo dėmesio ir pagarbos mažutėliams. Iš Jėzaus vilties žinią gauna ir patys neįgalieji – Dievui tokie, kaip aš, tikrai rūpi. Dievas myli ir mane.
Mano patarimas norintiems padėti neįgaliesiems – tiesiog turėkite drąsos būti su tokiais žmonėmis, įtraukite juos į savo gyvenimą, suraskite laiko. Pasisveikinkite su jais, nusišypsokite, pakvieskite į bendrą veiklą, nueikite kartu į kiną, kavinę, bažnyčią ar tiesiog pasivaikščiokite kartu. Liudiju jums iš patirties – jie moka mylėti, o ir mus jie moko mylėti tikra, nesuinteresuota meile. Yra daug organizacijų, padedančių neįgaliesiems. Tenka dalyvauti vienoje iš jų veikloje. Tai organizacija „Tikėjimas ir šviesa“, skirta šeimoms, auginančioms vaikus su protine negalia. Pamenu vieno susitikimo metu organizavome kuklų gimtadienio šventimą berniukui su Dauno sindromu. Pripūtėme balionų, iškepėme pyrago, dar kažką – jam labai patiko, vaikas visas švytėjo ir aktyviai įsitraukė į linksmybes. Tėvas, žiūrėdamas į savo besilinksminantį sūnų, konstatavo – jam smagu, šios linksmybės jam patinka. O aš pagalvojau, kad taip nesunku padaryti kažkam labai svarbų, gerą darbą.
Mano manymu, atskirtis tarp sveikųjų ir neįgaliųjų mažės, jeigu žiūrėsime į tokius žmones, kaip į savo brolius ar seseris. Su patarimais skubėti nereikėtų – svarbiau būti su jais, skirti savo laiko ir dėmesio jiems. Kartais matau žmones, kurie gailisi neįgaliųjų, tai gal ne pati geriausia pozicija. Kažkur girdėjau apklausos rezultatus, kad net 97 proc. žmonių su Dauno sindromu yra patenkinti savimi. Pamąsčiau, o kiek sveikieji surinktų tokių procentų? Įtraukime neįgaliuosius į savo gyvenimą, esame kartu Lietuvos žemėje, todėl drauge ir keliaukime gyvenimo keliu. Bus visiems linksmiau.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.