------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Medijų turinio analizės būdai ir taikymo aplinkybės

Praėjusio šeštadienio (vasario 17 d.) „Suvalkiečio“ numeryje rašėme apie medijų ir informacinio raštingumo sampratą. Išsiaiškinome, kad informacija, kuri mus pasiekia, neturėtume besąlygiškai pasitikėti. Viską, ką perskaitėme, išgirdome, pamatėme, turime vertinti kritiškai, tikrinti, analizuoti, apie tai diskutuoti, keistis nuomonėmis, įžvalgomis su draugais ir kaimynais. Šį kartą aiškinsimės, kokius veiksmus reikia atlikti norint analizuoti arba dekonstruoti žiniasklaidos turinį.

 

Medijose pateikta informacija dažnai neatspindi realaus tikrovės vaizdo, todėl jų siunčiamoms žinutėms, informacijai turime būti kritiški.Suprasti visumą  ir atskirus elementus
Visos žiniasklaidos rūšys remiasi ženklų, prasmių užkodavimu ir dekodavimu (iškodavimu). Turinio autorių užduotis yra užkoduoti prasmes, turinio vartotojų, skaitytojų – jas dekoduoti. Kitaip tariant, skaitytojui tenka užduotis iššifruoti medijose naudojamus ženklus, nag-rinėti jų elementus, kad suprastų, kaip, kodėl ir kokiu tikslu informacija yra sukurta. Šie procesai yra vadinami medijų dekonstravimu – teksto, vaizdo elementų skaidymu, atskirų jų dalių supratimu, kuris padeda suvokti medijų turinį, jų visumą.
Kaip tai padaryti? Kokiais kriterijais remiantis, kokius klausimus keliant reikia dekonstruoti, kitaip tariant, suprasti naujienas, kaip žinoti, kokią žinutę mums siunčia jų sudarytojas, ar jo siunčiama žinia yra patikima ir teisinga?
Projekto „Naujienų raštingumo ugdymas: kaip suprasti medijas“ autorės prof. Auksė Balčytienė, prof. Kristina Juraitė, prof. Audronė Nugaraitė (2016) pateikia tokią naujienų dekonstravimo seką ir siūlo kelti tokius klausimus1:
1. Naujienų straipsnio santrauka. Pavadinimas, autorius (žurnalisto pavardė, naujienų agentūra), publikavimo data, leidėjas, medijų priemonė. Jei ši informacija yra pateikiama, vadinasi, už ją kažkas prisiima atsakomybę, todėl galima daryti prielaidą, kad ji yra patikima.
2. Kuo pagrindžiamas žinojimas? Iš kur žurnalistas žino tai, ką žino? Savo žinojimą jis turi pagrįsti informacijos šaltiniais, kurie turi būti:
• aiškiai įvardinti (ar šaltinis yra aiškiai įvardintas ir matosi jo ryšys su pateikiama informacija? Jei tai nepadaryta, žurnalistas turi paaiškinti priežastis);
• autoritetingi (ar komentuojantis žmogus yra analizuojamos problemos, aprašomos naujienos žinovas?);
• cituojami (ar naudojamos tiesioginės šaltinio mintys ir tai cituojama, ar tik persakoma?)
• nešališkai parinkti (ar šaltinis turi kokios nors naudos iš to, kas apie šią naujieną yra pateikiama žurnalisto?);
• pateikia teisingą, patikrintą, patikimą informaciją (ar tai įrodoma tekste, ar tai neprieštarauja tam, ką jūs, kaip skaitytojas, jau žinote?).
3. Teksto ir kitų panaudojamų medijų (iliustracijų, nuorodų, video) įvairovė ir reikšmingumas. (Ar visos šios medijų priemonės naudojamos prasmingai ir tikslingai? Kaip dar kitaip būtų galima praturtinti šią naujieną ir jos galutinį pateikimą skaitytojui?).
4. Informacijos šališkumas. (Ar autorius kalba neutraliai, ar laikosi išankstinės pozicijos?).
5. Skaidrumo, atsiskaitomybės prieš skaitytojus jausmas. (Ar žurnalistas išaiškina, kodėl pasirinkti būtent šie informacijos šaltiniai ir kaip šis pasirinkimas veikia tai, ką sužinome? Ar atsakingai ir tiksliai nurodo informacijos šaltinius?).
6. Tiesos paieškos. Ar informacija teisinga? (Ar tai matyti? Ar tai išties išsamus, o gal skuboto rašymo įspūdį kuriantis rašinys? Kokios informacijos stinga pilnesniam, informuotesniam žinojimui sukurti?).
7. Ką įvardintumėte kaip naujienos „vedinius“? Kodėl ši naujiena yra publikuojama? (Svarbi, aktuali (laike), artimo poveikio, didelio poveikio ir svarbos, matyti konflikto užuomazgos, įdomu, smalsu, pokytis (kažkas pasikeitė: pagerėjo ar pablogėjo), prasminga, netikėta).
8. Pirmas, bendras įspūdis, asmeninė nuomonė apie tai, ką sužinome iš pateikto straipsnio. (Kas patraukia dėmesį? Ar ši informacija parengta profesionaliai (ar matyti, kad į aptariamą klausimą/situaciją buvo gilintasi, įsitraukta, išanalizuota)? Ar argumentai pagrįsti? Ko siekiama šiuo straipsniu: keisti nuomonę, suburti bendruomenę, ieškoti sutarimo, intriguoti, dramatizuoti, parduoti, reklamuoti? Ar šis straipsnis daro įtaką tam, ką jau žinojote anksčiau? Ką sužinojote naujo? Kaip jūs pats save vertinate šios temos atžvilgiu – ar tai jums įdomu, motyvuoja gilintis į temą? Koks skaitytojas esate jūs: kritiškas, priekabus, nepatiklus, o gal palaikantis, atsargus? Ar ši tema kontroversiška? Ar dar liko neatsakytų klausimų, jei taip, kokie jie?)

Norėdami teisingai suprasti medijų turinį jį vartojant nuolat turime sau kelti ir atsakinėti į įvairius klausimus.Turime nuolat klausinėti
Autorius R. Sakadolskis (2007) pateikia šiek tiek paprastesnę, tačiau taip pat naudingą ir aktualią naujienų analizės schemą. Jis siūlo atsakinėti į šiuos 7 klausimus2:
1. Kas yra rašinio autorius? Įprasta, jog rašinio autorius yra konkretus asmuo, kurio vardas ir pavardė pateikiami jo pradžioje arba pabaigoje. (…) Skaitytojui svarbu žinoti, kas autorius, nes žurnalistas asmeniškai atsako už medžiagą, kurią pateikia savo pavarde. (…) Jeigu autorius ar šaltiniai nepažymėti, kritiškas skaitytojas bus linkęs abejoti informacijos patikimumu. Kodėl rašoma anonimiškai? Ar esama pagrindo įtarti, jog tai užsakyta medžiaga, ypač jeigu rašinyje pateikiamas vertinimas arba nuomonė? (…)
2. Kaip apibūdinamas veikėjas? Kokiais žodžiais apibūdinami pagrindiniai rašinio veikėjai? Ar jiems priskiriamos neigiamos etiketės? Pavyzdžiui, ką reiškia posakiai „prieštaringai vertinamas“ arba „liūdnai pagarsėjęs“, ypač kai jie vartojami pirmą kartą paminėjus pavardę? Kaip tokios etiketės mus nuteikia minėto asmens atžvilgiu?
3. Kas yra citatos autorius? Citata yra viena galingiausių žurnalisto priemonių, nes skaitytojas ją priima kaip autentišką pasisakymą be žurnalisto interpretacijos. Žurnalistas tarsi pasitraukia į šalį, kviesdamas skaitytoją pasižiūrėti, ką sako pašnekovas. Skaitytojai yra įpratę tikėtis, jog tai, kas parašyta tarp kabučių, iš tiesų buvo pasakyta įvardyto asmens. (…) Tačiau dažnai problemų dėl pašnekovo pasisakymų iškyla, kai svarbiausioji informacija yra paliekama už citatos ribų. Pavyzdžiui, jeigu rašoma, jog policijos pareigūnas paneigė „ėmęs kyšį iš Seimo nario, kurį sustabdė už eismo taisyklių pažeidimą“, svarbiausioji informacija – paneigimas – nerašoma tarp kabučių. Kritiškas skaitytojas tokiu atveju suabejos, kodėl taip yra. Ar iš tikrųjų pareigūnas paneigė ėmęs kyšį? (…)
4. Ar sužinome faktus ir aplinkybes? Profesionaliai parengtame informaciniame rašinyje greičiausiai rasime įvykio arba reiškinio istoriją, sužinosime apie kitus panašius įvykius arba reiškinius, pasiskaitysime apie jų poveikį, susipažinsime su įvairiais vertinimais.
Skaitytojas skaitydamas informacinį tekstą turi rasti atsakymus į klausimus: Kas? Ką? Kur? Kada? Kodėl? Kritiškas skaitytojas kreipia ypatingą dėmesį į pirmuosius keturis klausimus. Jeigu bent į vieną klausimą nėra aiškaus atsakymo, kritiškas skaitytojas turi pagrindą paklausti – kodėl rašinys pasirodė būtent šiuo metu ir šioje žiniasklaidos priemonėje?
5. Ar sužinome autoriaus nusistatymą ir nuomonę? Tarp dažniausiai girdimų priekaištų žurnalistams yra tas, kad jie bruka skaitytojui savo požiūrį, savo įvykių arba reiškinių interpretaciją (…). Tačiau informaciniame rašinyje visiškai neįdomi žurnalisto nuomonė; čia įdomi nuomonė tų žmonių, kurie iš tiesų kažką žino apie rašinyje aptariamą reikalą. Jeigu žurnalistas nori pateikti savo vertinimą, jis turi rašyti komentarą, kurį skaityti ar neskaityti rinksis žiniasklaidos turinio vartotojas. Tačiau yra ir kita nuomonė. Rinkdamas informaciją, vertindamas jos reikšmingumą, kalbėdamasis su žmonėmis, žurnalistas dažnai pamato tai, kas kitiems nėra akivaizdu, suvokia tai, kas kitiems nesuprantama. Tokios įžvalgos, įskaitant nuomones, praturtina informacinį rašinį ir būtų nenaudinga, jeigu autorius apie savo sukauptą patirtį tylėtų. Visgi žurnalistas turi savo nuomonę pateikti kaip nuomonę, o skaitytojas ją skaitydamas suprasti, jog tai ne informacinio žiniasklaidos turinio dalis.
6. Ar pateikiama vertinimų ir nuomonių įvairovė? Skaitydamas informacinį rašinį, kritiškas skaitytojas bando nustatyti, ar jame yra pateikiamos visų pagrindinių įvykių arba reiškinių dalyvių nuomonės. (…) Jeigu temoje aptariamas ginčas, kartais užtenka pateikti teigiamus ir neigiamus vertinimus, dalyti pasisakymus į „už“ ir „prieš“, bet dažnai toks skirstymas yra dirbtinis. Dažnai reikia ieškoti daugiau nuomonių. Kritiškas skaitytojas, įdėmiai perskaitęs faktus ir pasisakymus, klausia, ar būtų galima ir kitaip interpretuoti aprašomą padėtį? Jeigu taip, kodėl žurnalistas tuo nepasirūpino?
7. Ką sužinome iš pirmo žvilgsnio? Šiandien daugelis mūsų skaitome laikraštį daugmaž tokiu būdu: pasižiūrime į antraštę, paskaitome, kas riebiomis raidėmis parašyta paantraštėje, pasižiūrime į nuotrauką, kas po ja parašyta, galbūt akimis permetame likusią medžiagą, skaitydami riebiomis raidėmis rašinyje išbarstytas paantraštes. Ir viskas – mes „perskaitėme“. (…) Ir čia atsiranda terpė manipuliacijoms. Kritiškas skaitytojas, pasižiūrėjęs į antraštę, paantraštes, nuotraukas ir kas po jomis parašyta, iškels sau klausimą – ką aš sužinojau? Ar antraštėje man peršama nuomonė, kitaip sakant, ar antraštė jau siūlo nuosprendį, išvadą, dar nepradėjus skaityti? Ar nuotrauka tendencinga, pvz., ar asmuo pavaizduotas patraukliai, ar nelabai? Ar jis prisimerkęs, išsišiepęs, persikreipęs? Kritiškas skaitytojas nepamiršta perskaityti visas rašinyje išbarstytas paantraštes ir paklausti, ar jomis kuriamas asmens arba institucijos įvaizdis, ar peršama išvada? Ar esama ryšio tarp nuotraukos ir antraštės arba kitos riebiomis raidėmis skelbiamos medžiagos? Ar jos viena kitą papildo, teikia nuomonę apie asmenį, instituciją? Jeigu taip, kritiškas skaitytojas supras, kad siekiama jį iš anksto nuteikti, dar nepradėjus skaityti rašinio“ (Sakadolskis R., 2007, p. 48–54).

Viskas tam, kad nepatektume į kreivų veidrodžių karalystę
Atsakinėdami į šiuos klausimus, kai skaitote straipsnius laikraščiuose, internetiniuose naujienų tinklalapiuose, žiūrite TV reportažus, kino filmus, jūs geriau suprasite informacinio turinio tikslą, jo siunčiamą žinutę, potekstę, kontekstą ir siekiamą poveikį. Klausite, kodėl visai tai svarbu? Todėl kad medijos ne visada pateikia realų tikrovės vaizdą. Dažniau jos yra tikrovės atspindys, tam tikros jos dalys. Tokiu būdu, būdami neatidūs, nekritiški, mes patenkame tarsi į kreivų veidrodžių karalystę, kur vaizdą matome ne tokį, koks jis yra, o tam tikrose vietose pailgintą, kai kur sutrumpintą, padidintą arba sumažintą. Todėl tik keldami klausimus ir į juos atsakinėdami, lygindami medijų tekstus, mes, skaitytojai, galime susidaryti realų tikrovės, mus supančio pasaulio, vaizdą.
Priešingu atveju, Kęstučio Meškio (2010) teigimu, medijų pranešimai gali sukelti tokius padarinius3:
1. Elgesio padariniai. Šiuo atveju žmogus atlieka kai kuriuos veiksmus, pavyzdžiui, išreiškia agresiją, perka tam tikrą prekę arba balsuoja per rinkimus. Šiems 29 padariniams daug dėmesio skiria socialinio aspekto tyrinėtojai. Tačiau realiai nustatyti elgesio padarinius labai sunku.
2. Nuostatos padariniai. Jie susiję su nuostatų susiformavimu. Pavyzdžiui, pažiūrėjęs reklamą žmogus gali susidaryti palankesnę nuomonę apie vienokį ar kitokį daiktą. Veikiant nuostatoms formuojamas mąstymas ir net pasaulėjauta.
3. Kognityviniai (pažintiniai) padariniai – kognityvinis efektas, kai įsisaviname naujas žinias, arba tada, kai masinio informavimo priemonės „primeta dienotvarkę“, sukeisdamos naujienų akcentus, nukreipdamos žmogaus dėmesį nuo aktualių politinių ir socialinių problemų į ideologines problemas, pavyzdžiui, valdžios atstovų rinkimus ir pan.
4. Fiziologiniai padariniai – tai procesai, kurie, veikiami masinių komunikacijos priemonių, turi įtakos žmogaus fiziologijai, jo organizmui. Toks poveikis ir jo analizė tampa vis aktualesnė“ (Meškys, 2010, p. 30–31).

Šaltiniai:
1. Balčytienė Auksė, Juraitė Kristina, Nugaraitė Audronė (2016). Naujienų raštingumo ugdymas: kaip suprasti medijas. Prieiga per internetą: http://kaipsuprastimedijas.lt/i-ka-atkreipti-demesi-dekonstruojant-naujienas.
2. Sakadolskis Romas (2007). Kaip kritiškai skaityti laikraštį ir kam to reikia? Žiniasklaidos skaid-rumas. Vilnius: Eugrimas.
3. Meškys Kęstutis (2010). Kaip valdyti medijas: audiovizualinių projektų prodiusavimo pagrindai. Vilnius: Grupė.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.