------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Medžiotojai, medžioklės ypatumai ir naujovės

Šiais laikais medžiokle yra laikoma žmogaus veikla, kuria jis lemia laukinių žvėrių ir paukščių populiaciją, taip pats betarpiškai kišdamasis ir reguliuodamas gyvojoje gamtoje natūraliai vykstančius procesus. Lietuvoje galiojantis Medžioklės įstatymas medžioklę apibrėžia kaip medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir racionalų naudojimą vadovaujantis šiuo įstatymu, taip kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais ir, be abejo, etikos normomis ir šalies medžioklės kultūros tradicijomis. Tas pats įstatymas skelbia, kad „medžiojimas yra laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant“.

 

Tikriems medžiotojams medžioklė yra tam tikrų procesų, papročių ir bendravimo su kolegomis visuma.Medžioklė – ne tik šūvis ir laimikis
Kalbinami medžiotojai teigia, kad medžioklė jiems yra ne tik medžiojamo paukščio ar žvėries tykojimas ir šūvio paleidimas, bet ir tam tikrų procesų, papročių ir bendravimo su kolegomis visuma.
Medžiotojai laukdami medžiok­lės sezono ar konkrečios medžiok­lės jai rengiasi, žvalgydami žvėrių buveines, medžioklės plotuose statydami ar remontuodami žvėrių tykojimo bokštelius, ruošdami šaulių linijų vietas, rinkdamiesi medžioklės būdą. Iki šūvio medžiotojai susilieja su gamta, stebi miške ar laukuose vykstančius gamtos procesus. Pasirodžius žvėriui ar paukščiui, medžiotojai teigia patiriantys tik jiems suprantamą jaudulį, o po sėkmingo šūvio laikydamiesi senų tradicijų pagerbia sumedžiotą žvėrį, atlieka medžiotojams privalomas procedūras. Po to – laimikio dalybos, dar vėliau įvairių patiekalų gaminimas iš žvėrienos ir jų ragavimas su bičiuliais.

Proprotėviai buvo medžiotojai
Medžioklės istorijoje teigiama, kad žmogus medžiojo dar prieš tapdamas Homo sapiens, t. y. protinga, mąstančia būtybe. Manoma, kad Lietuvos teritorijoje medžioti pradėta mezolito, vidurinio akmens amžiaus laikais, ir tolimiems mūsų protėviams iki žemdirbystės ir gyvulininkystės paplitimo (V–VIII a.) tai buvo vienas svarbiausių pragyvenimo šaltinių. Teigiama, kad žemiausių luomų žmonių gyvenimas ilgus amžius priklausė nuo medžioklės sėkmės. Mat jie maitindavosi sugautų, nudobtų žvėrių ar paukščių mėsa, o už parduotus žvėrių kailius įsigydavo turto. Kailių ir mėsos supirkimu dažniausia vertėsi vidurinysis sluoksnis, o kilmingieji dvarininkai medžiojo ir pramogai, ir dvariškiams maitinti.

Pirmieji teisės aktai – dar viduramžiais
Pirmasis žinomas teisės aktas, kuriuo medžioklę pradėta reguliuoti teisiškai, buvo 1557 m. valakų įstatymas. Daug dėmesio medžioklei buvo skirta ir 1529, 1566 bei 1588 metų Lietuvos statutuose. Juose buvo aptartos žemės savininko teisės į žvėrį, numatoma daugybė apribojimų ir bausmių už medžiok­lės tvarkos nesilaikymą, taip pat ir už kai kurių žvėrių ar paukščių naikinimą.
1795–1914 m., išskyrus Klaipėdos kraštą, Lietuvos teritorijoje galiojo Rusijos medžioklės įstatymai. Klaipėdos krašte galiojo Vokietijos medžioklės įstatymai.

Lietuvos medžiotojus pirmasis subūrė T. Ivanauskas
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 1920 m. spalio 27 d. profesorius Tadas Ivanauskas su bendraminčiais Kauno miesto ir apskrities viršininkui pateikė prašymą įsteigti Lietuvos medžiotojų draugiją. Tais pačiais metais buvo išleistos laikinosios medžioklės taisyklės, o 1921 m. spalio 7 d. įkurta Lietuvos medžiotojų draugija. Dar po metų Lietuvoje pradėta medžioklei nuomoti valstybinius miškus.
1926-aisiais priimtas pirmasis Medžioklės įstatymas. 1930 m. Lietuva tapo Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos nare. Oficialią medžiojamų gyvūnų apskaitą Lietuvoje pradėta vesti 1934-aisiais ir ji vedama iki šiol. 1937 m. išleistos medžioklės taisyklės.
Po Antrojo pasaulinio karo okupuotoje Lietuvoje nuo 1947 m. medžioklės reikalais rūpinosi Medžioklės ūkio valdyba, kuri 1957-aisiais buvo pertvarkyta į Gamtos apsaugos komitetą. Naujos, vis papildomos ir tikslinamos Medžiok­lės taisyklės buvo priimtos 1946 m. 1960 m. prisijungus žvejų draugijai Lietuvoje įsteigta Medžiotojų ir žvejų draugija.
Medžioklės istorija ir tradicijomis besidomintys seni medžiotojai teigia, kad sovietmečiu Lietuvos miškai garsėjo medžiojamų žvėrių, ypač kanopinių, gausa. Tačiau tuo pat laikotarpiu susiformavo uždara medžioklės kultūra su išskirtinėmis vienintelės partijos vadų ir kitų nomenklatūrinių medžiotojų teisėmis, taip pat žvėrienos eksportui organizuojamomis medžioklėmis, kuriose, sako, dažnai buvo nepaisoma nei medžioklės tradicijų, nei kultūros, nei medžiotojų etikos.
1990 m. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje medžiotojai vėl grįžo prie vakarietiškų medžioklės tradicijų. Šiuo metu Lietuvoje veikia trys medžiotojus ir medžiotojų pirmines organizacijas (klubus, būrelius) vienijančios asociacijos: Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta“ ir Sūduvos medžiotojų sąjunga. Manoma, kad Lietuvoje yra apie 30 tūkstančių medžiotojų.

Medžioklės įstatymo laukia pataisos
Visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu, nustato 2002-aisiais priimtas Medžioklės įstatymas. Šiuo metu Seimui yra pateiktas Medžioklės įstatymo 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, kurį rengė ir mūsų krašto žmonių į Seimą išrinktas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika.
Įstatymo pakeitimo projekte – daugybė įvairių pasiūlymų nuo medžioklės reglamentavimo ir valstybės, savivaldybių institucijų bei medžiotojų asociacijų, vienijančių klubus ir būrelius, kompetencijos iki medžioklės plotų vienetų sudarymas ir jų ribų keitimo. Šiuos pasiūlymus visuomenė, taip pat ir medžiotojai sutiko gana ramiai.
Diskusijos prasidėjo ir didelis sujudimas kilo, kai grupė Seimo narių („valstiečiai“ Kęstutis Mažeika, Jonas Jarutis, Viktoras Rinkevičius ir Dainius Gaižauskas, socialdemokratas darbietis Andrius Palionis, liberalas Simonas Gentvilas (jis vėliau savo parašą atšaukė) ir konservatorius Paulius Saudargas) šių metų kovo pabaigoje pateikė pasiūlymus išplėsti leistinų medžioklės ginklų sąrašą ir priimti Medžioklės įstatymo pataisas, kuriomis medžiotojams siūloma leisti naudoti lankus, o su medžiokliniais prožektoriais medžioti ne tik šernus, bet ir kitus plėšrius gyvūnus. Įdomu, kad dabartinis Medžioklės įstatymas nenumato, su kokiais ginklais galima medžioti. Jie surašyti Aplinkos ministerijos patvirtintose medžioklės taisyklėse.
Savo pasiūlymą Seimo nariai argumentuoja tuo, kad šiuo metu veikiantis Medžioklės įstatymas nereglamentuoja pagrindinių medžioklės įrankių – medžioklinių ginklų naudojimo, taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje yra draudžiama medžioti lanku, nors tai, pasak Seimo narių, yra tylios medžioklės įrankis.
„Tylus šūvis kaip lanko yra privalumas medžioklėje, ypač prie gyvenamųjų teritorijų, – pateikdami šį pasiūlymą teigė Seimo nariai. – Tyli medžioklė yra praktikuojama daugelyje šalių, ir tai yra būdas apsaugoti gyventojus nuo šūvių keliamo triukšmo. (…) Medžioklė su lanku yra populiari daugelyje šalių, ir iš tų šalių nebuvo girdėti tokių patirčių, jog lankas būtų kaip nors susijęs, kaip nelegalios medžioklės įrankis. Šį įrankį naudoja medžiotojai dėl visai kitų priežasčių: nauji iššūkiai, gilesnis kontaktas su gamta ir medžiojamu gyvūnu, nauji medžioklės metodai ir būdai.“

Pasiūlymas įteisinti medžioklę lankais sukėlė ažiotažą
K. Mažeiką nustebino dėl pasiūlymo leisti medžioti lankais kilęs ažiotažas.„Suvalkiečio“ pakalbintas Seimo narys K. Mažeika neslėpė, kad jį šiek tiek nustebino dėl minėto pasiūlymo visuomenėje kilęs ažio­tažas, o D. Gaižauskas pasisakė, kad savo parašą dėl šio pasiūlymo atšaukė. „Pasirašydamas po juo aš atsižvelgiau į kolegų, taip pat ir Kęstučio Mažeikos pateiktus argumentus bei motyvus, – teigė D. Gaižauskas. – Tuo pačiu aš solidarizavausi su kolegomis, nes pasiekti, kad pateikti pasiūlymai būtų priimti, taptų įstatymu, nėra taip paprasta, kaip galbūt kai kam atrodo. Tačiau vėliau ėmęs gilintis į šį pasiūlymą, pasigedau pačių medžiotojų iniciatyvos bei argumentų, ir savo parašą atšaukiau.“
K. Mažeika kalbėdamas apie pasiūlymus keisti Medžioklės įstatymą ir leisti vėl Lietuvoje medžioti lankais, teigė, kad, jei toks įstatymas būtų priimtas, juo pasinaudotų vos kelios dešimtys žmonių. „Medžiok­linis lankas yra labai brangus, kelis tūkstančius eurų kainuojantis ginklas, – teigė parlamentaras. – Mano skaičiavimais, vien tik šūvis strėle medžiotojui atsieitų apie 30 eurų. Kitas dalykas, kad bet kas paėmęs į rankas lanką juo strėlės nepaleis. Lankininkai privalo daug treniruotis, kol įgyja įgūdžių taikliai strėlei paleisti. Be to, reikia išmokti prie taip medžiojamo žvėries ar paukščio per keliasdešimt metrų prisėlinti, jo tykoti.“

Seimo nario teigimu, tyli medžioklė lankais yra didelis privalumas, pavyzdžiui, gyvenamosiose teritorijose medžiojant bebrus ar kitus plėšrūnus. Dar vienas tokios medžioklės pliusas – galimybė medžioti į Lietuvą pritraukti turtingus užsienio šalių medžiotojus ir taip užsidirbti papildomų pajamų.
Pokalbio metu Seimo nariui taip pat pateikiau visuomenėje plačiai eskaluotą argumentą, kad strėle sužaloti gyvūnai ilgai kankinsis, kol mirtinai nukraujuos ir nugaiš. K. Mažeika į tai atsakė, tvirtindamas, kad tiksliai paleistos strėlės paliestas paukštis ar žvėris žus akimirksniu. „Manote, kad medžioklės metu šratais suvarpyti žvėrys mažiau kankindavosi, kol nugaišdavo?“ – klausimu mano argumentą atrėmė parlamentaras. – Kitas dalykas, kad pavyko pasiekti, jog medžioklė šratais būtų uždrausta.“
Naudodamasi galimybe su K. Mažeika aptarėme dar vieną aktualiją – vilkų daromą žalą kaimo gyventojų ūkiams ir vilkų sumedžiojimo limitus. Seimo nario pateiktais duomenimis, pastaraisiais metais Lietuvoje padaryta vilkų žala kasmet mažėja. Pernai, palyginus su 2016-aisiais, iki rugsėjo 1 dienos vilkai užpuolė 20 proc. mažiau naminių gyvulių nei užpernai.

Permainos ir naujovės priimtinos ne visiems
Nuo 2002 m. medžiojantis Sūduvos medžiotojų sąjungos pirmininkas, Viešosios įstaigos Sūduvos mokomojo šaudymo centro direktorius Paulius Uleckas, pakalbintas apie tai, kas šiuo metu yra aktualu medžiotojams, teigė, kad Seimui pateiktos Medžioklės įstatymo pataisos išties yra aktualios. P. Uleckas pažymėjo, kad jo pažiūros ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nario, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko K. Mažeikos programa medžioklės ir gamtos apsaugos klausimais yra labai artimos. Sūduvos medžiotojų sąjungos pirmininkas taip pat atkreipė dėmesį, kad prie Aplinkos ministerijos yra įkurta Medžiok­lės reikalų tvarkymo patariamoji komisija, kurios darbe dalyvauja medžiotojai, miškininkai, aplinkosaugininkai, veterinarijos gydytojai ir kiti specialistai.
„Ši komisija turi tik patariamąjį balsą, tačiau, mano nuomone, vis dėlto yra gerai, kad mes, medžiotojai, turime galimybę išsakyti savo nuomonę, teikti pasiūlymus, duoti patarimų, – sakė P. Uleckas. – Pavyzdžiui, Sūduvos medžiotojų sąjungos vardu esame išsakę nuomonę, kad medžioklės dokumentai – medžiotojo bilietas ir medžioklės lapas galėtų būti šiuolaikiškesni. Medžiotojai iki šiol nešiojasi popierines knygutes kietais kartoniniais viršeliais, su daug puslapių ir įvairių grafų, žymų, parašų ir antspaudų. Mano akimis žiūrint, tai grynai sovietinis reliktas, kuriame tie visokie parašai ir antspaudai užgožia visą esmę. Be to, medžiotojui, kuriam tenka braidyti po pelkes, vaikščioti po visokius brūzgynus, nešiotis tokią popierinę knygelę apskritai nepatogu. Jam kur kas labiau praverstų asmens tapatybės kortelės, vairuotojo pažymėjimo ar banko kortelės tipo dokumentas. Juolab kad šiuolaikinės elektroninės nuskaitymo sistemos leidžia tokiais dokumentais naudotis bet kurioje vietoje. Aš netgi buvau parašęs straipsnį, kuriame siūliau medžiotojams visiškai atsisakyti dokumentų – tu turi savo kodą ir inspektorius pagal jį prisijungęs į atitinkamą virtualią duomenų bazę joje apie tave ras visą reikiamą informaciją. Tačiau kortelę galbūt su kažkokiais logotipais iš tiesų yra smagu turėti, ir šiam pasiūlymui iš pradžių buvo pritarta. Vėliau šios idėjos įgyvendinimas įstrigo, nes Lietuvoje medžiotojų interesams atstovauja trys didelės ir tarsi partijos skirtingos organizacijos: Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, kuriai vadovauja buvęs Seimo narys Bronius Bradauskas, 1999-aisiais įkurta Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta“, vadovaujama Raimondo Ribačiausko, ir tais pačiais metais įkurta mūsų Sūduvos medžiotojų sąjunga. Pastarosios dvi buvo įkurtos dėl nesutarimų su pirmąja. Todėl, turbūt, natūralu, kad ir dabar jų požiūriuose į medžioklę yra skirtumų. Pavyzdžiui, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos nariai nenori atsisakyti popierinių medžiotojų bilietų, nes jiems toks dokumentas kelia kažkokių sentimentų, o mes jau norime šiuolaikinių dokumentų. Kitas svarbus medžioklės dokumentas yra popierinis medžioklės lapas. Mūsų nuomone, šitie reikalai irgi gali būti tvarkomi šiuolaikiškai ir kur kas paprasčiau, elektroniniu būdu. Vilniuje sėdintis inspektorius galėtų matyti, pavyzdžiui, kiek medžiotojų ir kur tuo metu visoje Lietuvoje medžioja. Kol kas šie mūsų pasiūlymai yra įstrigę. Tačiau turime ir tokių pasiūlymų, į kuriuos buvo atsižvelgta. Pavyzdžiui, jau artimiausiu metu ministras turėtų pasirašyti potvarkį dėl medžiokliniams šunims privalomų ryškiaspalvių liemenių. Dabar ilgą laiką vyksta, mano nuomone, visiškai tuščia diskusija dėl to, kokių veislių šunys gali būti naudojami medžioklėje. Ji kilo, sakyčiau, vaikantis madų, nes esą kažkas kažkur užsienyje matė, kad medžiotojai į medžiok­lę vedasi kiemsargius šunis.“

P. Ulecko nuomone, nors tradicijos ir papročiai medžiotojams yra labai svarbūs, medžiotojams jau būtų laikas atsisakyti popierinių medžioklės dokumentų.Dėl medžioklės lankais grėsmės neįžvelgia
P. Uleckas teigė į medžioklę žiūrintis, kaip į tam tikrų tradicijų rinkinį. „Žmogus medžioja jau apie 70 tūkst. metų ir net mokslininkai sako, kad medžioklė į mūsų genus yra taip giliai įsispaudusi, kad reikės ne vieno tūkstantmečio, kol ta žymė mūsų genuose bus ištrinta, – teigia Sūduvos medžiotojų sąjungos pirmininkas. – Kitas dalykas, kad gerai, kai medžioklėje, kaip ir visur kitur, paisoma etikos ir tam tikrų taisyklių.“
Paklaustas apie Seime įregistruotą pasiūlymo leisti medžioti lankais, P. Uleckas teigė šiuo klausimu tvirtos nuomonės neturintis, o pats medžioti su lanku neketinantis.
„Aš manau, kad žmonių, kurie, jei tas įstatymas bus priimtas, pradės medžioti lankais, bus labai mažai ir dėl to neverta nė diskutuoti, – sakė Sūduvos medžiotojų sąjungos pirmininkas. – Aš, pavyzdžiui, nepažįstu nė vieno medžiotojo, kuris norėtų medžioti lanku.“
Pasiūlymui leisti naudoti prožektorius medžiojant ne tik šernus, bet ir plėšrūnus, P. Uleckas taip pat teigė pritariantis, nes naudoti prožektorius, pavyzdžiui, medžiojant lapes, Europoje daug kur leidžiama.
„Nepritarčiau, jei naudoti prožektorius būtų leidžiama kilnių žvėrių – elnių, stirnų, briedžių medžioklėje, – sakė Sūduvos medžiotojų sąjungos pirmininkas. – Apskritai visur, taip pat ir miške, reikia paisyti etikos ir moralės. Ne veltui sakoma, kad kaip girioje šaukia, taip pamiškėje atsišaukia. To ir linkėčiau visiems kolegoms medžiotojams.“

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.