------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Neįgalieji – ne patys geidžiamiausi darbuotojai

Skaičiuojama, kad Lietuvoje negalią turi kas dešimtas žmogus, tačiau dirba – tik kas trečias. Nepaisant to, kad galimybė dirbti suteikia finansinį stabilumą, užtikrina saviraišką, savarankiškumą, ne visi galintys ir norintys dirbti neįgalieji turi galimybę įsilieti į darbo rinką. Susirasti darbą jiems trukdo išankstinės darbdavių nuostatos ir stereotipai – jie mano, kad neįgalūs žmonės nesugebės tinkamai atlikti darbo. Jei to ir išvengiama, susiduriama su kita – infrastruktūros neįgaliesiems nepritaikymo – problema. Dėl to praėjusį šeštadienį, gegužės 5-osios išvakarėse, kuomet minima Europos savarankiško gyvenimo diena, sostinėje neįgalieji surengė protestą, taip bandydami atkreipti dėmesį į jų bendruomenės problemas.

Teisinasi, kad trūksta kompetencijų
Iki šiol pagerinti neįgaliųjų ir kitų negalinčių lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje įsidarbinimo galimybes buvo skatinama mokant lėšas socialinėms įmonėms. Abejojama, ar mechanizmas iš tiesų palankus ieškančių darbo interesams. Diskusijų, kaip pagerinti ir padidinti neįgaliųjų integraciją į darbo rinką viešojoje erdvėje verda dažnai ir daug. Deja, apčiuopiamų rezultatų jos neduoda. Situacija tokia, kad šių metų pradžioje darbingo amžiaus neįgaliųjų Lietuvoje buvo apie 160 tūkst., o iš jų darbą turėjo tik šiek tiek daugiau nei 13 tūkst. Pernai atlikta darbdavių apklausa atskleidė, kad Lietuvos darbdaviai yra pasidaliję į dvi stovyklas: 43 proc. teigia, kad negalia nėra kliūtis priimti žmogų į darbą, o likusieji abejojo ar tokį variantą svarstytų. 72 proc. darbdavių priimant žmogų į darbą, sako, vertina svarbiausią kriterijų – kvalifikaciją ir turimas kompetencijas, o jomis daugelis neįgalių žmonių, deja, pasigirti negali. Darbdaviai teisinasi, kad dažnai dėl to, o ne dėl negalios jiems tenka atsisakyti neįgalius asmenis priimti į darbą.

Dėmesį atkreipti bandė protestu
Jei jau taip, tuomet reikėtų kelti klausimą, kodėl retas neįgalusis turi konkurencingą išsilavinimą? Kaltas jų nenoras mokytis, tobulėti, o gal galimybių ribojimas infrastruktūros nepritaikymu?
Universitetai, kolegijos galbūt ir pritaiko įvažiavimus į pastatus, auditorijas judėjimo negalią turintiems žmonėms, tačiau kaip neįgaliajam iki to universiteto atsigauti, jei nėra galimybės patekti į viešąjį transportą, laisvai judėti gatvėmis, šaligatviais? Sakoma, nėra nieko neįveikiamo, jei tikrai labai nori kažką pasiekti. Taip, net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis nemažai neįgaliųjų sugeba įgyti išsilavinimą. Todėl teisinimasis, kad į darbą neįgalieji dažniau nepriimami ne dėl fizinių trūkumų, o dėl to, kad nėra išsilavinę, galima laikyti labai primityviais. Siekdami palankesnių sąlygų, neįgalieji ir juos palaikantys asmenys, praėjusį savaitgalį Vilniuje surengė protesto eitynes prieš neįgaliųjų atskirtį. Protesto „Laimė galėti“ tikslas buvo parodyti, kad neįgaliųjų bendruomenė yra didelė, kad ji turi tam tikras teises, kurias būtina užtikrinti, kad problemas, kurios yra sistemiškos, reikia spręsti. Žinoma, kaip viena didžiausių bėdų buvo įvardinta menkas infrastruktūros neįgaliesiems išvystymas ir pritaikymas, sudėtinga neįgaliųjų integracija į visuomenę ir, žinoma, darbo rinką.

Parama laukiamo efekto nesukuria
Siekiant pagerinti neįgaliųjų integracijos į darbo rinką rezultatus, ketinama įvesti neįgaliųjų įdarbinimo kvotas. Iš pradžių viešajame sektoriuje, vėliau galbūt ir privačiame. Politikai ir įvairios organizacijos pripažįsta, kad didžiausia problema nėra neįgalieji, o visuomenės požiūris į juos. Darbdaviai tiesiog neturi paskatos, priežasties įdarbinti neįgaliuosius. Suprantant, kad nuomonę ir požiūrį lengvai pakeisti nėra lengva, neįgaliųjų integraciją į darbo rinką valstybė jau kuris laikas skatina finansiniais mechanizmais. Pavyzdžiui, asmenų, negalinčių lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, įdarbinimą valstybė skatina lėšas skirstydama socialinėms įmonėms. Užimtumo tarnybos duomenimis, Lietuvoje tokių įmonių, kur tam tikrą skaičių darbuotojų turi sudaryti labiausiai pažeidžiami asmenys, yra beveik 200. Skaičiuojama, kad socialinėms įmonėms pernai buvo skirta didesnė nei 30 mln. eurų. parama. Skaičiai taip pat rodo, kad iš daugiau kaip 163 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų darbą turi apie 48 tūkst. Iš jų tik maždaug 8 tūkst. dirba socialinėse įmonėse. Likusieji 40 tūkst. dirba įmonėse, kurios socialinės įmonės statuso neturi ir kurioms pinigų už tai, kad jie į kolektyvą priėmė ir darbo vietą sukūrė neįgaliajam, neskyrė. Vadinasi, pinigai nėra tas kriterijus, kuris paskatina darbdavį į darbą priimti neįgaliuosius. Kalbama, kad socialinių įmonių rėmimas valstybės lėšomis tarnauja ne neįgaliųjų, o verslo įmonių interesams, todėl šis žmonių su negalia ir kitų socialiai pažeidžiamų socialinių grupių asmenų būdas integruoti juos į darbo rinką vis labiau kritikuojamas.

Problemas išspręs kvotos?
Atsižvelgiant į tai, nuspręsta ieškoti efektyvesnių būdų, galinčių padidinti neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Pernai rudenį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasiūlė taikyti neįgaliųjų įdarbinimo kvotas, kurios būtų privalomos viešajam sektoriui. Seime jau netgi svarstomos pataisos, kurios nuo šių metų vidurio turėtų nustatyti kvotas, kiek neįgaliųjų turėtų būti įdarbinta viešajame sektoriuje. Planuojama, kad, pavyzdžiui, įstaigoje, kurioje dirba 50 darbuotojų, 5 proc. dirbančiųjų turėtų sudaryti neįgalieji. Svarstoma, kad pradėjus kvotų sistemą taikyti viešajame, vėliau ją būtų galima įtvirtinti ir privačiame sektoriuje.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.