------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Neįgaliųjų integracija į darbo rinką: iššūkiai ir galimybės

Gruodžio 3-ąją buvo minima Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2017 m. pabaigoje mūsų šalyje netekto darbingumo pensijos buvo mokamos 242 tūkst. gyventojų. Renginių gausa, neįgaliesiems rodomas viešųjų įstaigų, įvairių nevyriausybinių organizacijų dėmesys turėtų reikšti, kad šią itin pažeidžiamą visuomenės dalį suprantame, esame jiems tolerantiški ir pasirengę padėti. Deja, pasibaigus renginiams su dainomis ir gražiomis kalbomis, neįgalieji grįžta į realybę, kuri nėra jiems labai draugiška. Neįgaliųjų atžvilgiu vis dar jaučiamas gailestis, nerimas dėl keistos išvaizdos ar elgesio. Neįgalieji atstumiami – dėl to jiems sunku susipažinti, megzti socialinius ryšius, įsidarbinti. Neįgaliųjų sunkumai integracijos į darbo rinką srityje – vieni didžiausių. Negaudami darbo neįgalieji dažnai susiduria su psichologinėmis problemomis, juos lydi vienatvės, nevisavertiškumo, silpnumo, beprasmybės jausmai, nes darbas – viena esminių asmens tapatumo dalių.

Susirūpinta tik atkūrus Nepriklausomybę
Apie tai, kad neįgalieji yra pernelyg nuvertinami ir diskriminuojami buvo susirūpinta dar Antrojo pasaulinio karo metais. Tuomet pradėta kalbėti apie neįgalaus ir sveiko žmogaus lygiavertiškumo svarbą, užsiimta kurti visuomenines organizacijas, kurios būtų atviros visiems, tarp jų ir neįgaliesiems. Deja, mokslininkai pastebi, jog sovietinėje Lietuvoje neįgaliųjų socialinė padėtis labai pablogėjo – sovietinė valdžia stengėsi sudaryti visuomenei įspūdį, kad neįgalieji neegzistuoja.
Apie neįgaliųjų integraciją ir jų lygiateisiškumą iš naujo pradėta kalbėti tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę: 1991 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, kurio vienas tikslų – užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėžti socialinės integracijos sistemą, jos prielaidas bei sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas, neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymą, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimą, specialiųjų poreikių nustatymo ir tenkinimo principus.

Ketinimai – geri, realybė – sudėtinga
Šiuo metu galioja ir daugiau neįgaliųjų teises reglamentuojančių teisės aktų, kurie įtvirtina lygias piliečių teises bei galimybes įsilieti į darbo rinką neįgaliems asmenims. Nors ketinimai – geri, realybė – sudėtinga ir neįgaliesiems nepalanki. Lietuvos užimtumo tarnybos skaičiavimais, 2017 metais teritorinėse darbo biržose buvo įsiregistravę 10521 neįgalusis. Per tą patį laikotarpį įsidarbino tik 52,3 proc. teritorinėse darbo biržose įsiregistravusių neįgaliųjų.
Profesoriaus Jono Ruškaus teigimu, siaurų neįgaliųjų įsidarbinimo galimybių priežastys yra kompleksinės: institucijos yra nepritaikytos asmenimis su negalia, informacija apie laisvas darbo vietas ir konkursus joms užimti ne visada pasiekia neįgaliuosius, įsidarbinimo procedūros yra neprieinamos ir netiesiogiai diskriminuojančios. Pastebima, kad didžioji dalis darbdavių neturi jokių žinių apie neįgaliųjų gebėjimus ir netiki, kad jie sugebėtų atlikti darbą kokybiškai. Taip pat vyrauja nuomonė, kad neįgalieji dėl savo negalios negali būti lygiaverčiai darbo rinkos nariai, jog jie neatliks savo darbo taip gerai, kaip galėtų atlikti „sveiki“ žmonės. J. Ruškaus teigimu, darbdaviai neretai mano, kad neįgalieji – tik papildoma atsakomybė ir daugiau pareigų jiems ir kolektyvui. Dažnai nepagrįstai galvojama, kad priėmus neįgalųjį į darbą, darbo aplinką jam teks pritaikyti pagal jo poreikius, tačiau tiesa ta, kad ne visiems neįgaliesiems asmenims reikia kažko ypatingo – viskas priklauso nuo negalios rūšies ir pobūdžio, kurių į darbo pokalbį nepakvietus asmens gali nesužinoti.

Darbinė veikla gerina neįgaliųjų sveikatą
Nors darbdaviai darbinti neįgaliųjų asmenų neskuba, tačiau bent kiek galintiems dirbti neįgaliesiems darbas yra gyvybiškai reikalingas. Pirmiausia, darbas jiems padeda užtikrinti stabilias pajamas, nes neįgalumo pašalpa tikrai nėra tokio dydžio, kuri galėtų užtikrinti orų neįgaliojo gyvenimą. Negana to, darbas jiems suteikia galimybę įsitraukti į socialinį ir ekonominį gyvenimą, kurie neįgaliajam gali atverti visaverčio gyvenimo galimybes. Moksliniai tyrinėjimai įrodo, jog dirbdamas žmogus įgauna galimybę bendrauti, dirbdami žmonės jaučiasi svarbūs, reikšmingi, darbas jiems suteikia galimybę reikšti savo nuomonę ir tapti naudingais. Psichologijos atstovai, tyrinėjantys asmenybes, teigia, jog darbas žmogui padeda sutelkti dėmesį, leidžia tobulėti ir reikšti save. Todėl dirbantieji, priešingai nei bedarbiai, gali siekti aukštesnių tikslų ir atrasti tikruosius save. Darbas žmogui suteikia socialinę vertę, visuomenės pažinimą, suteikia galimybę atlikti svarbius socialinius vaidmenis už šeimos ribų, formuoja atsakomybės jausmą. Kuo daugiau socialinės veiklos žmogus turi – tuo geresnė jo gyvenimo kokybė. Nėra nustatyta, kad darbas psichinę negalią turintiems žmonėms sukeltų koncentracijos, atminties ar kitų pažintinės veiklos sutrikimų. Priešingai, įrodyta, jog dirbantys, psichinę negalią turintys asmenys, rečiau lankosi pas gydytojus nei nedirbantys. Darbas teigiamai veikia ne tik sveikatą, bet ir santykius su žmonėmis, didina pasitikėjimą savimi ir palengvina ligos kontrolę.

Valdžia siūlo įvesti neįgaliųjų kvotas
Suprasdama neįgaliųjų užimtumo, įtraukimo į darbinę veiklą naudą, valdžia skatina neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Šiuo metu Seime kaip tik svarstomas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma nustatyti neįgaliųjų darbo vietų kvotų sistemą viešojo sektoriaus organizacijoms. Jei siūlomas projektas įsigaliotų, viešojo sektoriaus organizacijose neįgalių darbuotojų skaičius turėtų sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu šiose organizacijose yra 50 ir daugiau darbuotojų. Kai kas tokius Seimo siūlymus vertina dviprasmiškai, nes tai apribotų darbdavių teisę rinktis darbuotojus pagal jų išsilavinimą, patirtį, kompetencijas. Tačiau tikimasi, kad nauja tvarka padėtų sumažinti nedirbančių neįgaliųjų skaičių, kuris šiuo metu siekia beveik 115 tūkst.
Šaltiniai: Ruškus, J. (2007). Neįgaliųjų profesinė karjera ir jos projektavimas: būklė ir galimybės. Tyrimo ataskaita. Šiauliai: Šiaulių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnyba, Šiaulių universitetas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.