------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Pasodinti medį mieste – atsakinga užduotis (Eksperto komentaras)

Apie tinkamiausius ir atspariausius miestams medžius pasakoja Lietuvos dendrologų draugijos pirmininkas, biologas dendrologas, želdynų ekspertas Arvydas RUTKAUSKAS.

Arvydas RUTKAUSKAS.Medžiai pasirenkami pagal galimų neigiamų kriterijų kompleksą
Miestuose tinkamų sodinti medžių yra nemažai rūšių. Pasirenkant medžių rūšį reikia žinoti, kokios kenksmingos augimo sąlygos bus labiausiai juntamos, pvz., kokio intensyvumo planuojama oro ir dirvos tarša dulkėmis, išmetamosiomis automobilių dujomis, druska ar kitais pramonės teršalais. Gal bus suslėgtas dirvožemis, šaknų augimo apribojimai. Koks dirvožemio rūgštingumas, ar jis bus sausas, nederlingas, ar kaip tik – per drėgnas ir sunkus? Ar naujiems medžiams netrukdys kitų medžių, ypač vyresnių, brandžių, šaknynas, lajos užtamsinimas? Ar vieta, kurioje sodinsime, nebus labai vėjuota, skersvėjuota. Atsižvelgiant į tai, kad cheminė augalų apsauga miestuose ir visuomeninėse teritorijose yra praktiškai draudžiama, taip pat svarbu žinoti, ar pasirinktų medžių rūšis, jiems augant miesto sąlygomis, bus pakankamai atspari ligoms ir kenkėjams.
Pagal šių galimų neigiamų kriterijų kompleksą ir parenkami labiausiai tinkami medžiai. Aišku, reikia atsižvelgti į projektuojamo medžio rūšies ir veislės lajos struktūrą, lapijos spalvą, žydėjimą, aplinkos taršą lapais, žiedais ar vaisiais, genėjimo-formavimo intensyvumo poreikį ir svarbiausiai – į medžio lajos pločio, aukščio parametrus ir augimo greitį. Dabar dažnai sodinamos medžių veislės kompaktiškomis lajomis: rutuliškomis, koloninėmis ar svyrančiomis. Tai sumažina tų medžių lajų formavimo poreikį, ir medžiai ilgiau gali tarnauti neperaugdami maksimalių leistinų toje vietoje dydžio parametrų.
Kaip vienus tinkamiausių ir atspariausių miestams medžių galima paminėti: trakinius, paprastuosius klevus (pvz.: rutulinis „Globosum“, koloninis „Columnare“, atsparia saulėspirgiams žieve „Cleveland“ ir kt.); turkinius lazdynus (puikūs medžiai miestams šviesia žieve, kompaktiška laja, atsparūs suslėgtai dirvai); dekoratyvinę – uoginę, gausiažiedę, purpurinę – obelį, kuri gražiai žydi, yra kompaktiškos lajos, žiemą šakas puošia dekoratyvūs miniatiūriniai obuoliukai. Jų yra rausvais lapais, įvairių atspalvių žiedais ir vaisiais.
Taip pat mieste gražiai auga paprastojo ąžuolo veislės, ypač koloninės lajos formos; šermukšniai – alksnialapiai, švediniai, tiuringiniai, hibridiniai… Jų rūšys ir ypač veislės turi gana kompaktiškas lajas, puikiai žydi, veda spalvingus vaisius, atsparūs oro taršai, suslėgtai dirvai. Mūsų vietinis šermukšnis šiek tiek trumpaamžiškesnis ir lepesnis miesto sąlygoms; liepos – amerikinė, grakščioji, plaukuotoji, didžialapė, paprastoji ir jų veislės. Yra platus rūšių ir veislių pasirinkimas pagal lajos parametrus, žydėjimo laiką, lapų atspalvį. Mūsiškė mažalapė liepa atsilieka nuo kitų rūšių dėl savo mažo atsparumo grybinėms ligoms, kenkėjams.
Kodėl jauni medžiai miršta, ar yra būdų juos išgelbėti?
Kiek teko tyrinėti ir ekspertuoti miestų želdynus dėl įvairių augalus ištikusių problemų, tai jų skurdimo ir nykimo priežastys dažniausiai būna šios:
a) netinkamai parinktos medžių rūšys toms augimo sąlygoms;
b) sodinamų medelių kokybė neatitinka standartų, kartais transportuojant net būna perkaitinami ar padžiovinamos šaknys, jie būna iškasti su per mažais šaknų gumulais pagal esamą medelio kamieno skersmenį;
c) netinkamai pasodinti augalai – per mažas pagerinto dirvožemio tūris, neįrengta laistymo perforuota žarna duobės perimetru, pasodinta per giliai ar per sekliai, medelis blogai įtvirtintas kuolais, kad nejudėtų;
d) pirmus 2–3 metus blogai vykdoma naujai pasodintų medžių priežiūra: savalaikis laistymas, tręšimas, formavimas, kamienų apsauga nuo žiemospirgio, šaknų zonos apsauga nuo suslėgimo, apsauga nuo ligų ir kenkėjų.
Kartais ir pati gamta iškrečia pokštų su nebūdingais klimato požymiais. Pavyzdžiui, ilgai užsitęsęs ruduo su trumpalaikiais pašalimais ir atodrėkiais kai kurias medžių rūšis per anksti pažadina, išbrinksta jų pumpurai vidury žiemos. O vėliau – sausio antroje pusėje ar vasario mėnesį – kokią savaitę ar dvi spustelėjęs šaltukas tuos išbrinkusius pumpurus pažeidžia, ir medis sunkiai sprogsta, skursta ar net visai žūva.
Taip gali nutikti ir gudobelėms, sakuroms, dekoratyvinėms slyvoms, obelims… Tokius „apkankintus“ medžius dažnai reikia pagenėti, papildomai patręšti ištirpintomis vandenyje trąšomis, skatinančiomis šaknis ir augimą, padėti augalui apsiginti nuo pavojingesnių nusilpusiam augalui ligų ar kenkėjų. Tad svarbu vasaros antroje pusėje nebenaudoti jautresnėms medžių rūšims azotinių trąšų ir augalą geriau „užmigdyti“ tai rūšiai tinkamomis fosforo, kalio, magnio trąšų proporcijomis.
Fosforas labiau skatina šaknų formavimąsi ir šiek tiek stabdo antžeminės dalies augimą, o tai svarbu naujai persodintiems augalams. Kalis reikalingesnis žiedinių pumpurų formavimuisi, o magnis suteikia augalui energijos perdavimo greičio, skatina fotosintezę, fermentų veiklą. Šiaip visi makro- ir mikroelementai turi savo svarbias biologines funkcijas, todėl per daug tręšiant vienanariais cheminiais maisto elementais galima išbalansuoti kitų antagonistinių elementų įsisavinimą. Tada net esant dirvoje pakankamai reikiamų elementų, augalas negali jų įsisavinti dėl dirbtinai atsiradusio dirvos „uždruskėjimo“, t. y. pertręšimo nesubalansuotomis tai dirvai ir konkrečiai augalo rūšiai trąšomis ir jų kiekiais. Miesto sąlygomis dirvožemiai ir taip dažnai būna užteršti, „negyvi“, todėl labai svarbu atlikti agrocheminius dirvožemio tyrimus ir gauti specialistų rekomendacijas prieš suteikiant medžiui papildomą mineralinę mitybą trąšomis. Tręšiant organinėmis, ypač atskiestomis ar granuliuotomis, trąšomis, pažeisti biologinį ir maisto elementų balansą dirvoje yra žymiai mažiau galimybių. Taip pat kol augalas dar nelabai įsitvirtinęs dirvoje, labai efektyviai veikia medelių „maitinimas trąšomis per lapus“, purškiamų biologinių stimuliatorių naudojimas.
Gyvatvorės mieste.
Kokią pasirinkti?
Pastaruoju metu dažnai į gyvatvores sodinami spygliuočiai. Tai – dėl savo visažališkumo ir šiek tiek lengvesnės priežiūros formuojant, grėbiant nukritusius lapus ar vaisius. Vis dėlto spygliuočiai turi vieną neigiamą kai kuriais atvejais savybę – jie gana vienodi ir monotoniški visus metus. Lapuočiai pavasarį sprogsta, kai kurie ir sužydi, užmezga vaisius, rudenį nusispalvina lapija, žiemą atsidengia šakų forma ir grožis. Tas fenologinių fazių augale keitimasis suteikia didesnį gamtos sezonų pokyčių džiaugsmą žmogui – gali pamatyti daugiau spalvų, užuosti daugiau kvapų.
Ypač gyvos ta prasme yra laisvos ar pusiau formuojamos gyvatvorės ir žaliasienės iš lanksvų, sedulų, forzicijų, veigelų, kaulenių, meškyčių, alyvų, dekoratyvinių obelų, žilakrūmių, ožekšnių, raugerškių ir kitų lapuočių.
Jei nuspręsite sodinti spygliuočius, tai mūsų klimate, aišku, tinkamiausios būtų pušys ir eglės, taip pat kadagiai, tujos, puskiparisiai, kukmedžiai, cūgos. Žaliasienėms puikiai tiks juodosios, kalninės, paprastosios, bankso pušys, nes jos turi gana nemažai veislių kompaktiškomis lajomis. Iš kalninių pušų dažnai naudojamos veislės ar porūšiai: „var. Mugho“ – gana kompaktiškos, iki 2 m aukščio kiaušinio formos laja; „var. Pumilio“ – dar žemesnės, iki 0,8–1 m aukščio kalninės pušelės. Yra ir žiemą spyglių spalvą į geltoną keičiančių veislių pušų. Pušims, kaip žinia, reikia sausesnės, lengvesnės dirvos, saulėtos prapučiamos vietos. Panašiai ir kadagiams, ypač melsvaspygliams uoliniams, virgininiams. Paprastųjų kadagių koloniškos veislės, tokios kaip „Hibernica“, „Sentinel“, „Arnold“, kiek mažiau „Suecica“ gali apdegti anksti pavasarį iš pietų pusės nuo saulės. Yra kadagių veislių, kurios atsparios šiam apdegimui.
Eglės, ypač paprastosios, baltosios, juodosios ir serbinės, turi daug kompaktiškomis, siauromis ar spalvingomis lajomis augančių veislių. Eglės šiek tiek pakantesnės drėgnesnei dirvai, daliniam šešėliui. Tuo tarpu kanadinės cūgos nepakenčia dirvos užmirkimo, skersvėjų.
Jeigu jūsų pušys, eglės ar kiti spygliuočiai augs netinkamomis sąlygomis, dažniau sirgs grybinėmis ligomis, bus puolami kenkėjų. Taip pat dauguma spygliuočių, ypač pušys, nemėgsta per gilaus įsodinimo – kai dirva sunkesnė, drėgna, jau po poros ar trejų metų įgilintas augalas pradeda skursti, gelsti ir galiausiai žūsta. Tai dažna pušų problematiško augimo priežasčių.
Iš lapuočių gyvatvorėms vėl vis dažniau sodinami tokie puikūs ir atsparūs lapuočiai kaip skroblas, bukas, ligustras ar trakinis klevas. Šios gyvatvorės palyginti prabangios, solidžios. Skroblas ir bukas turi savybę ilgokai išlaikyti parudusius nenukritusius lapus – tai jūsų aplinkai suteikia papildomą meninį efektą šaltuoju metu. Taip pat po truputį gausėja „burinių“ gyvatvorių – kai medeliui formuojama plokštuminė laja, apačioje esant plikam kamienui. Šios „burės“ puikiai pridengia aukštesnę matymo zoną nuo kaimynų langų ar nepageidaujamų aukštesnių vaizdų neužtamsindamos žemesnės zonos.
Gyvatvorių pasirinkimo ir formavimo variantų, jau neminint visiems žinomų įvairių rūšių ir veislių tujų, yra daugybė. Tad tik dizainerio skonis ir dendrologo bioekologinės žinios ar jūsų asmeninė patirtis gali padėti išrinkti tinkamiausią ir nenusibodusį žaliosios uždangos variantą.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.