------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Pataria nereikalauti per daug iš savęs

Psichologė Ugnė LENGVINAITĖ-ŽEMAITIENĖ dirba Marijampolės „Ryto“ pagrindinėje mokykloje. „Šioje mokykloje su pertrauka dirbu 12-ti metai. Pastebėjau tendenciją, kad sudėtingėja problemos. Tiek sudėtingų atvejų, kiek anksčiau per 5 metus turėjau, vien pernai buvo.“

Psichologė Ugnė LENGVINAITĖ-ŽEMAITIENĖ– Kokia jūsų mokyklos specifika?
– Pagrindinės mokyklos arba progimnazijos specifika – būtent emocijų, elgesio sunkumai ir tarpusavio bendravimo sunkumai, taip pat paauglystės iššūkiai. Aišku, elgesio problemos lengviausiai pastebimos. O mano, kaip psichologės, didžiausias rūpestis – kad neliktų nepastebėti tie vaikai, kurie turi emocinių sunkumų, tokių kaip depresiškumas, savęs žalojimas, mintys apie savižudybę ir pan.
Per mano darbo metus keitėsi požiūris: anksčiau tėvams atrodė, kad psichologas vaiką paremontuos ir grąžins geresnį, dabar jau ima suprasti, kad kiekvienas šalia esantis suaugęs gali vaikui padėti keistis, ne vien tik specialistas. Turi įsitraukti tėvai, mamos, seneliai, priimti gyvenimo iššūkį mokytis, priimti naujas patirtis ir taip padėti vaikui. Kartais tėvai jaučiasi bejėgiai, bet sėkmingų receptų nėra, reikia mokytis, ieškoti, keistis, turi vykti bendras ieškojimas su psichologu.
– Kokios psichologo funkcijos mokykloje?
– Yra keturios veiklos sritys: įvertinimas, konsultavimas, prevencija ir švietimas. Prevencija ir švietimas tarsi susilieja į vieną. Prevencija – tai veikla, siekiant išvengti psichologinių problemų, o švietimas – suteikimas psichologijos žinių, taip pat padedant išvengti dalies sunkumų ar juos įveikti. Grupių apklausos vykdomos siekiant nustatyti tam tikrų problemų mastą – patyčių, rūkymo ir pan. Konsultuoju, kai kreipiasi patys vaikai, jų tėvai, mokytojai. Per tiek metų atsirado visuomenės supratimas, kad reikia dirbti kartu su tėvais, nes kitaip vaiko keitimasis nevyks. Pernai kreipėsi 63 klientai, tai sudaro apie 10 proc. mūsų mokyklos mokinių. Per metus vyko daugiau nei 350 konsultacijų.
Mokykloje psichologo privalumas, kad jį vaikai pažįsta, mato visuose renginiuose, veiklose ir jo nebijo, nevengia, laiko bendruomenės nariu ir nebijo kreiptis. Auga nauja vaikų karta, kurie nebijo ateiti, pasikalbėti.
Mokykloje vienas lauke ne karys, visa mokyklos komanda dirba darniai: kartu rengiame dokumentus, ataskaitas, o šiemet jų ypač daug. Planuojame savo veiklas, tariamės, dalijamės darbais, džiaugiamės rezultatais ar guodžiamės, aptariame sėmes ir nesėkmes.
Veiklos turiu labai daug. Kai labiau įsitraukiu į vieną sritį, kitą tenka atidėti vėlesniam laikui. Kartais vyksta „gaisrų gesinimas“ – kažkur konfliktas, kažkas verkia, tenka viską atidėti ir reaguoti. Konfliktai susiję su bendravimu, emocijų protrūkiais, kai nesuvaldo pykčio. Daug įtampos yra ir jaunuose žmonėse. Psichologas nedalija auksinių patarimų, kartais užtenka išklausyti, leisti išsiverkti ir palengvėja…
– Iš kur ta įtampa vaikams?
*– Tokia mūsų švietimo sistema – dideli akademiniai reikalavimai vaikams: ir gabiam yra ką veikti, o jei sunkiau sekasi, tos įtampos dar daugiau.
Daug ir tėvų įsitempusių, ir vaikai atsineša iš šeimos problemas skausmingų tėvų patirčių, krizių. Vaikas į viską reaguoja. Laimingi tėvai augina laimingus vaikus. Tenka mamos paklausti, o ką darote ne dėl kitų, o dėl savęs? Dažnai joms sunku atsakyti. Ar ne tėvų pavyzdys yra geriausias mokytojas? Jei mama laiminga, ir vaikas toks bus.
Per daug orientuota viskas į rezultatą, per planus ir ataskaitas mažiau laiko lieka santykiui. Į mūsų mokyklą ateina vaikai, grįžę iš užsienio, mes turime papildomas lietuvių kalbos pamokas. Šiemet penki tokie vaikai mokosi. Vienas iš jų sakė, viskas čia gerai, tik tų namų darbų galėtų būti mažiau. Kitose šalyse akademiniai dalykai nėra taip stipriai sureikšminti, ne tiek daug reikalaujama.
Dėl rezultato spaudimą jaučia ir mokytojai. Tai susiję su mūsų švietimo sistema, tokie yra reikalavimai programose. Laiko gyvam santykiui reikia sąmoningai ieškoti.
Kartais ir tėvams tenka pasiūlyti nuleisti lūkesčių kartelę, dėl kurios kyla įtampa vaikui. Tada jį nesėkmė labai gniuždo, atsiranda net nemiga, nesiseka susikaupti. Save vaikas vertina pagal pažymius, o ne žmogiškąją vertę – koks yra: kaip mato pasaulį, kaip bendrauja, kokios jo vertybės, kaip priima kitus žmones. Vien tik pažymiai nėra svarbiausia.
Kitų šalių mokyklose akademiniai dalykai nėra taip stipriai sureikšminti kaip pas mus, ne tiek daug reikalaujama, neužduodama tiek namų darbų.– Kaip vaikus motyvuoti siekti aukštumų be streso?
– Yra psichologijoje toks dalykas, kaip išsipildanti pranašystė: ko tikėjaisi, tą ir gausi. Jei sakai „Maniškis pirmūnas nebus“, didelė tikimybė, kad taip ir nutiks. Vaiką supantys suaugusieji yra labai reikšmingi: jei sako, kad vaikas nieko nevertas, jis patiki, jei sako, kad padarys pažangą, patiki ir padaro.
Nuo požiūrio daug kas priklauso. Buvo atliktas toks eksperimentas dėl išsipildančios pranašystės – įvertino psichologai pradinukų klasę ir pasakė mokytojams, kad visi vaikai labai gabūs, nors tai nebuvo tiesa. Akademiniai klasės įvertinimai buvo aukštesni nei vidutiniai, nes mokytojai tikėjo, kad jie gabesni – ką matė, tą įdėjo į vaikus. Jeigu negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį. Pasikeičia požiūris į vaiką, o ne pats vaikas, kitaip sureaguoja suaugęs, ir vaiko reakcija būna atitinkama. Jei su pykčiu, kritika, priešiškumu eisi į paauglius, tą patį gausi ir iš jų.
Šiuolaikinė karta kitokia, jie nedaro iš karto to, kas jiems liepiama, jie klausia, kodėl turi daryti, kodėl to reikia? Anksčiau būdavo – pasakė ir daro. O dabar jau nuo mažens jie nori paaiškinimo ir nori, kad jų nuomonės paisytų.
Dažnai tėvai situacijas suinterpretuoja pagal savo patirtį. Žmonės yra tokie padarai, kurie patys susikuria sau emocijas. Į situaciją galima reaguoti įvairiai, o reaguojama taip, kaip ta situacija įvertinama. Tarkime, paauglio elgesį ar komentarą – galima vertinti kaip netinkamą elgesį ir barti, o galima manyti, kad jis kažko nesuprato, gal atėjo įsitempęs iš namų, prieiti ir paklausti, ar nereikia pagalbos. Atsakas bus skirtingas.
– Kas sunkiausia jūsų darbe?
– Sunkiausia tai, kad veiklos daug, o nesuspėji viską padaryti taip, kaip turi būti, kažką turi nuskriausti. Trūksta laiko ramiai apgalvoti, pasiruošti. Visi mokykloje yra skubantys.
Džiaugiuosi, kad tapo privalomos prevencinės programos, bet žmogiškųjų išteklių turėtų būti daugiau. Mokytojui sunku „panešti“ viską emociškai – neišmatuojami jo darbai. Emociškai daug atima išlaikyti vaikų dėmesį per pamokas. Kiekviena klasė marga, įvairūs vaikai, turintys ir įvairių sunkumų. Mokytojas turi laviruoti, jis ir tuo psichologu mokosi būti. Vesti prevencines programas reikia daug įgūdžių ir žinių, smagu, kad mokytojai to imasi, drįsta jas vesti, nes mato to naudą. Pas mus antri metai vykdoma „Lions quest“ prevencinė programa „Paauglystės kryžkelės“.Pradinukams nuoseklios programos neturime, bandome patys susidėlioti. Dar yra „Zipio draugai“ pradinukams bei paruošiamukams.
Tenka pripažinti, kad gyvenimas tik greitėja, ir sunku visiems suspėti. Dažnai matau pavargusius, perdegusius mokytojus. Norėtų padaryti viską tobulai, bet laiko ir energijos neužtenka. Gal galėčiau patarti keisti požiūrį, nereikalauti tiek iš savęs. Ir tėvams norisi patarti – vaikas ne tik mokinys, kuris parneša pažymius, jis yra daugiau negu tai.
Atsitraukimo reikia visiems – ir tėvams, ir mokytojams, ir net psichologams. Nepamiršti, kad visi esame tiesiog žmonės.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.