------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Propagandos tikslai ir su ja susijusios grėsmės

Saugumas informacinėje erdvėje, informacinis karas Lietuvoje. Priešiškų informacinių operacijų taikiniai ir tikslai mūsų šalyje. Kaip atpažinti propagandą, kaip nepasiduoti jos įtakai? Tai – šiandien itin aktualios temos. Apie jas kalbamės su Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitike, vyriausiąja specialiste Aukse ŪSIENE.

Auksė ŪSIENĖ– Kaip propaganda skverbiasi į mūsų kasdienį gyvenimą?
– Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį vasario mėnesį mes išgyvenome ypatingą tautinį pakilimą. Dar niekad prie namų neplevėsavo tiek daug trispalvių. Minios žmonių veržėsi žiūrėti profesoriaus Liudo Mažylio atrasto Nepriklausomybės akto. TV ekranuose ir renginiuose dominavo šventinė nuotaika. Taip šventę matė didžioji dauguma mūsų šalies piliečių.
Kiek kitaip savo šalies gyventojams apie mūsų šventę pasakojo vienos kaimyninės šalies žurnalistė. Pasak jos, šalis esą paskendusi vidinėse rietenose, garbina prieštaringai vertinamas asmenybes, o Vilniaus Gedimino prospekte deginti laužai primena nacistinės Vokietijos paradus.
Šis žurnalistinis pasakojimas yra propagandinio – įnformacinio karo klasikinis pavyzdys, kai džiaugsmingą šventę, kuri kelia gyventojų pasididžiavimą savo valstybe, jos istorija, norima sumaišyti su purvais, kelti visuomenėje nusivylimo, nepasitenkinimo nuotaikas, mažinti piliečių pasitikėjimą valstybe, taip pat šmeižti ir falsifikuoti Lietuvos istoriją. Šiuo reportažu siekta sukelti ir priešiškumą mūsų šaliai, kadangi pateikiamas iškreiptas jos įvaizdis, esą mes esame nacizmą garbinanti valstybė.
– Kaip apibūdintumėte informacinį karą? Kokios jo ištakos?
– Jau pats žodžių junginys pasako, kad tai karas, o jo ginklas – informacija. Jeigu šiek tiek plačiau, tai informacinis karas – tam tikra informacinių priemonių visuma, nukreipta kurios nors vienos valstybės prieš kitą valstybę ar valstybes, siekiant paveikti tų valstybių visuomenes, jų nuotaikas ar valdžios sprendimų priėmimo procesą informacinio karo vykdytojo naudai. Šiandien jau niekam ne naujiena, kad prieš Lietuvą vykdomas itin intensyvus informacinis karas. Kiekvienas mes esame informacijos vartotojai, kasdien gauname ją skleidžiamą įvairiausiais būdais: per televiziją, radiją, internetą, socialinius tinklus, spaudą. Klausimas, ką vartojame, kokią informaciją gauname, iš kokių šaltinių ji mus pasiekia? Reikia suprasti, kad ta skleidžiama informacija nėra tik informavimas apie tam tikrus įvykius ar valstybėje, pasaulyje vykstančius procesus, dažnai tai propaganda blogąja šio žodžio prasme, kurios tikslas – sistemingai formuoti propagandos skleidėjui naudingą suvokimą.
Informacinio karo ištakos iš tikrųjų yra labai senos. Daliai Lietuvos visuomenės dar neblogai pažįstama sovietiniais laikais skleista propaganda ir apie pačią Sovietų sąjungą (kaip viskas yra gražu ir gerai), ir apie Vakarų pasaulį (kaip ten viskas baisu ir blogai). Iš istorijos žinome ir apie nacių skleistą propagandą ir Vokietijos piliečiams, ir užkariautų šalių visuomenėms, tačiau informacinio karo ištakos dar senesnės, jos iš tikrųjų siekia tūkstančius metų. Dar VI amžiuje prieš Kristų kinų mąstytojas ir karo meno žinovas Sun Tzu traktate „Karo menas“ yra rašęs, jog „menas yra ne kovoti kiekviename mūšyje, o sugebėti palaužti priešininko valią priešintis be kovos“.
– Kokie yra pagrindiniai propagandos, nedraugiškų žinučių, reportažų taikiniai Lietuvoje?
– Jau keletą metų pagrindiniai propagandos taikiniai yra Lietuvos istorija, kariuomenė, NATO aljansas, Europos Sąjunga, mūsų vidaus ir užsienio politika, kultūra. Deja, tenka konstatuoti, kad propaganda mus pasiekia ne tik iš nedraugiškų kaimyninių valstybių, konkrečiai iš Rusijos ir kai kuriais atvejais Baltarusijos, bet turime jos skleidėjų ir savo valstybės viduje. Čia kalbu apie tuos atvejus, kai negatyvi, melaginga informacija, dezinformacija, vadinamosios „fake news“ – netikros naujienos įvairiais būdais ir priemonėmis yra skleidžiamos tyčia, norint sukelti visuomenėje nepasitenkinimą, skatinti nusivylimo nuotaikas, klaidinti, skaldyti visuomenę. Ir tokia tyčinė veikla tikrai neturi nieko bendra su žodžio laisve ar kitokia nuomone, galimybėmis objektyviai kritikuoti valdžios veiksmus, ką mums užtik-rina Konstitucija ir demokratinė mūsų valstybės santvarka. Toks dezinformacijos pavyzdys yra šmeižto kampanija prieš vieną svarbiausių Lietuvos partizaninio karo vadų Adolfą Ramanauską-Vanagą. Tiksliai žinoma, jog rašytojos R. Vanagaitės mesti melagingi kaltinimai buvo pasitelkti nenorint, jos pačios žodžiais tariant, kad „metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“. Taip pat šiuo precedento neturinčiu dezinformaciniu išpuoliu minėta rašytoja siekė kompromituoti, sumenkinti ir apšmeižti mūsų nacionalinį kovos už laisvę herojų, o su juo ir visą 1944–1953 m. partizaninį karą, vykusį po Antrojo pasaulinio karo.
– Kodėl kultūra tampa manipuliacijos priemone?
– Tikrai norėčiau ir neabejoju, jog ne aš viena, kad menas, kultūra nebūtų painiojami su politika, kaip mes dažnai girdime, bet deja, tenka konstatuoti, kad Rusija kultūrą jau daug metų išnaudoja savo informaciniams ir net geopolitiniams tikslams pasiekti. Daugelis mūsų šalies gyventojų dar prisimena, o kiti žino, kas 1940 metais važiavo į Maskvą „Stalino saulės“ parvežti. Juk iš esmės tai buvo vien kultūros ir švietimo atstovai, kurie paveikti sovietinės propagandos, ja įtikėję palaidojo Lietuvos valstybingumą. Ne išimtis – ir šie laikai. Vis dar tenka išgirsti ne tik iš Rusijos kultūrai atstovaujančių žmonių, kaip puiku buvo gyventi Sovietų sąjungoje, bet ir mūsų kultūros veikėjai kartais pasisako, švelniai tariant, keistai, kai prabyla ne apie kultūrą, bet apie mūsų šalies galimybes gintis, jas menkindami, kai priešina kariuomenę su kultūra, švietimu.
Pati kultūra manipuliacijos priemone tampa todėl, kad ji veikia emocijas, jausmus, kelia nostalgiją. Pasižiūri, pavyzdžiui, filmą „Trys sekundės“, kur rodoma SSRS krepšininkų pergalė prieš amerikiečius Miuncheno olimpinėse žaidynėse 1972 metais, ir nejučia pradedi sirgti ne už mūsų dabartinius sąjungininkus amerikiečius, bet už sovietinę krepšinio rinktinę. O juk filmas apie antrąją Lietuvos religiją – krepšinį, ir ten dar žaidžia mūsų legenda Modestas Paulauskas. Filmo kūrėjams šiuo atveju reikėjo tik teisingai sudėlioti propagandos žinutes, didžiojoje dalyje filmo scenų pridėti sovietinių simbolių ir pasisekimas garantuotas.
– Ar istorinės asmenybės gali būti naudojamos šiuose kariuose? Kaip?
– Jau minėjau, kad ne tik gali būti, bet ir naudojamos. Mano minėtas A. Ramanauskas-Vanagas arba Modestas Paulauskas. Mes turime visą istorinių asmenybių „panteoną“, kurie yra išnaudojami informaciniame kare: pradedant nuo pagoniškos Lietuvos valdovų Mindaugo, Gedimino, Algirdo ir kitų, teigiant, jog jie buvo visai ne lietuviai, o slavai ir stačiatikiai, baigiant 1944–1953 m. partizaninio karo vadų ir žymiausių partizanų šmeižimu, esą jie buvo banditai, nacistiniai nusikaltėliai, nekaltų civilių gyventojų žudikai.
– Kaip atpažinti dezinformaciją ir propagandą?
– Yra keletas klausimų, į kuriuos sau atsakius galime tai atpažinti: ar informacijos šaltinis patikimas, ar panaši informacija aptinkama ir kituose šaltiniuose, kuo remiamasi straipsnyje, reportaže, kam priklauso informacijos sklaidos šaltinis arba kas jį finansuoja, „kam naudinga“ skleidžiama vienokia ar kitokia „naujiena“. Be abejo, apskritai reikia domėtis tuo, kas vyksta šalyje, pasaulyje, žinoti savo istoriją, tuomet bus lengviau atpažinti ir priešišką naratyvą (pasakojimą). Taip pat kiek tai įmanoma patartina žinoti priešininko veikimo būdus ir tikslus, taktiką. Apskritai ilgalaikio informacinio karo tikslas yra paruošti mūsų šalį (kitas šalis, prieš kurias vykdomas informacinis karas taip pat), mūsų visuomenę galimai okupacijai. Ir tai visai nereiškia, kad ta okupacija bus rytoj, tai gali būti ir yra ilgalaikis strateginis tikslas, kad ir po 10 ar 30 metų. Pigiau yra milžiniškas lėšas kiekvienais metais skirti propagandai ir taip palaužti visuomenės valią priešintis, įtikinti pakeisti valstybės strateginio vystymosi kryptį, tarkime, į Rytus, o ne į Vakarus, nei pradėti atvirą ginkluotą konfliktą.
– Kaip kovoti su propaganda ir informacinėmis atakomis?
– Jau minėjau propagandos atpažinimo priemones, todėl vienas iš kovos būdų – žinojimas, kad tai vyksta, atsakingas informacijos vartojimas, taip pat dezinformacijos neplatinimas, nesidalijimas ja socialiniuose tinkluose. Be abejo, atsakingos ir tam tikros valstybinės institucijos, kurios stebi ir identifikuoja informacines atakas, apie tai informuoja visuomenę. Žurnalistai, rašantys apie informacinį karą, irgi prisideda prie jų atpažinimo, visuomenės švietimo, ačiū jiems.
– Kokie, jūsų nuomone, nauji projektai galėtų stiprinti tautinį identitetą?
– Nesakyčiau, kad tai turėtų būti kažkas labai nauja. Asmeniškai aš labai norėčiau, kad Lietuvoje ar net ir Holivude būtų sukurti stiprūs meniniai istoriniai filmai. Juk mes turime neįtikėtinai turtingą istoriją, pradedant nuo valstybingumo atsiradimo karaliaus Mindaugo laikais iki Sąjūdžio. Čia yra ir nuotykių, ir žygdarbių, ir pasiaukojimo, taip pat neįtikėtinų meilės istorijų. Būtų be galo šaunu, jei prie tokio ar ir kitų projektų prisidėtų ne tik valstybė, bet ir pilietiškas verslas.
– Ačiū už įdomų pokalbį.

Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.