------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Senolių atžvilgiu turime būti supratingesni

Marijampolės kolegijos socialinio darbo studijų programos lektorės Jūratės Makauskienės teigimu, senyvi žmonės iš tiesų labai dažnai būna vieniši, nepaisant to, jog juos supa būrys žmonių. Nuoširdus bendravimas, atidus išklausymas, senyvo amžiaus žmonių įtraukimas į pokalbius, domėjimasis jų gyvenimu, kasdienybe labai svarbus siekiant užtikrinti jų buvimą visaverte visuomenės dalimi. Deja, J. Makauskienės pastebėjimu, nuoširdiems pokalbiams ir bendravimui su tokiais žmonėmis mes dažnai pritrūkstame laiko, kantrybės, tolerancijos. Taip pat mes neturime pakankamai žinių, kaip elgtis su tokiais žmonėmis. Todėl J. Makauskienė dalijasi patarimais, ką turėtumėme daryti, jog senoliams šalia mūsų ir su mumis būtų geriau ir lengviau gyventi.

Marijampolės kolegijos socialinio darbo studijų programos lektorės Jūratės Makauskienės teigimu, siekiant geresnės senyvo amžiaus žmonių emocinės būklės, privalome būti jiems pakantesni.– Dažnai seni žmonės nevisavertiškumo jausmą jaučia, nes mes juos atstumiame. Dėl fizinių ir pažintinių procesų sulėtėjimo vidutinio ir jauno amžiaus visuomenės daliai su senyvais žmonėmis tampa sunku bendrauti. Tokiomis aplinkybėmis palaikančių, užjaučiančių, bendraujančių žmonių jiems reikia dar labiau, nes kalbėdamiesi, megzdami ryšį jie tampa svarbūs, reikalingi. Bėda ta, kad visuomenei dažnai neįdomu su jais kalbėtis, senyvi žmonės mums atrodo nuobodūs. Ypač dažnai tokią nuomonę turi tie, kurie galvoja, jog senatvinis amžius jiems dar labai toli. Jiems bendrauti su senoliais ypač sunku – teisinamės, jog neturime laiko, esame užimti. Sutinku, jog pagyvenę žmonės kartais kalba neįdomiai, dažnai kartoja tuos pačius dalykus. Sakome jiems, jog tai jau žinome, girdėjome. Užuot skundęsi ir būdami nekantrūs, į juos ir jų pasakojimus turėtumėme žvelgti kaip į knygas. Galbūt tų knygų siužetai mums yra žinomi, tačiau tas pačias istorijas bandydami išgirsti naujai, galime sužinoti daug naujų, puikių dalykų.
Sakome, jog senyvi žmonės yra pikti. Tokiais jie tampa ne dėl to, jog norėtų tokiais būti – mes juos tokiais priverčiame tapti. Seni žmonės dažnai lankosi pas gydytojus, nes turi ne vieną ir ne dvi lėtines ligas. Jiems, kaip ir mums, norisi gauti kokybišką paslaugą, jie domisi ligos kilme, aiškinasi, kodėl paskirti vienokie ar kitokie vaistai. Žinau tikrą nutikimą, kai užuot išklausęs, gydytojas tokiam pacientui patarė atsiversti pasą, pasižiūrėti į gimimo metus, kur ras atsakymą į jam rūpimus klausimas. Išėjęs iš tokio gydytojo kabineto senolis galbūt lipdamas į autobusą ilgai užtruko, sudarė nepatogumų vairuotojui, šis jį aprėkė. Gali būti, jog vėliau jam teko susidurti su pardavėja parduotuvėje, kuri jį apšaukė skubindama dėtis prekes į krepšelį. Taip elgdamiesi mes senyvo amžiaus žmones paverčiame piktais ir niūriais. Juk kitaip ir negali būti – kaip mes su jais elgiamės, taip ir jie su mumis.
Kad būtumėme geresni senoliams, mums reikia dar labai daug ko išmokti. Mažai žinome apie senėjimo procesus ir apie kintančius senstančių asmenų poreikius. Visuomenėje vyrauja jaunimo kultas, visi siekiame kuo ilgiau išlikti jauni, tačiau realybė tokia, kad senatvės mes neišvengsime, nuolat link jos einame. Privalome stengtis suprasti senus žmones, juos palaikyti, leisti jiems tikėti, jog jie yra labai svarbi visuomenės dalis. Reikia suprasti, jog visi mes būsime seni ir tai, kaip mes dabar elgiamės su šiandienine pagyvenusių žmonių karta, taip, tikėtina, su mumis elgsis ir mūsų vaikai, anūkai.

Institucinėje slaugoje seneliai dažnai būna nuasmeninti. Daugybę veiksmų, kuriuos jie dar galėtų atlikti patys, už juos padaro darbuotojai. Kalbant apie senyvus žmones, kurie laiką leidžia kitų asmenų priežiūroje, svarbu jų nenuasmeninti. Kartais maitinami, rengiami tie žmonės, kurie tokius veiksmus dar gali atlikti patys. Visada sakau, kad jei žmogus judina pirštą, jam reikia leisti judinti pirštą. Jei jis bent kiek nulaiko šaukštą, jis turi valgyti pats. Kad ir drebančiomis rankomis, kad ir laistydamas sriubą, bet veiksmą jis atliks pats. Tai labai svarbu siekiant išlaikyti žmogaus orumą. Lygiai tas pats su atsakomybėmis buityje. Jei jis siūlosi, rodo iniciatyvą padėti, reikia leisti jam veikti – tik taip jis pasijus reikalingas. Šiuo požiūriu labai sunku tiems, kurie senatvę leidžia institucijose. Institucinėje globoje žmonės dažnai patiria nevisavertiškumo jausmą. Teikdami pagalbą senoliams darbuotojai jų priežiūrą supranta kaip darbą – jie nesigilina į senelių nuotaikas, emocijas, užuot skatinę veiksmus atlikti patiems, daro daug ką už juos sakydami, jog taip bus greičiau ir paprasčiau. Šiuo požiūriu geresnė yra integrali slauga, kai socialiniai darbuotojai atvyksta pas senelius į namus. Tuomet ne seneliams tenka taikytis prie institucijos tvarkos, o darbuotojai derinasi prie jų namuose galiojančių taisyklių. Tai – kur kas efektyvesnis ir emocine prasme geresnis senelių priežiūros būdas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.