------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Svarbiausia piliečiams – kritiškai mąstyti ir remti savo šalies kariuomenę (Interviu su ekspertu)

Į „Suvalkiečio“ klausimus atsako Eugenijus VOSYLIUS – atsargos pulkininkas, išėjęs į atsargą prieš ketverius metus, buvęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas, ėjęs Sausumos pajėgų štabo Operacijų planavimo skyriaus viršininko pareigas, dirbęs NATO karinėje atstovybėje Maskvoje, gynybos atašė Varšuvoje ir kt.

Eugenijus VOSYLIUS.– Ne kartą teko girdėti samprotavimų, kad Lietuvai nereikia kariuomenės, nes ši maža, todėl nepajėgtų apsiginti nuo galingų valstybių užpuolimo?
– Ko gero, tikrai yra taip kalbančių, bet svarbu, koks procentas žmonių taip kalba ir galvoja. Daug padaryta socialinių apklausų, kurių rezultatai rodo, kad apie 70 proc. gyventojų pasitiki kariuomene. Į klausimą, ar agresijai turėtume priešintis ginklu bet kuriuo atveju, 64 procentai atsako teigiamai: jaunesni priešintųsi ginklu, o vyresni – pagelbėdami kariuomenei. Į klausimą, ar norėtų kokiu nors būdu paremti kariuomenę, prisidėti prie savo šalies gynybos, irgi teigiamai atsakančių yra nemaža dalis.
Remdamasis apklausų duomenimis galiu teigti, kad klausiančių, kam reikia kariuomenės, yra nedidelė dalis gyventojų. Tokius vadinčiau nenorinčiais domėtis, nenorinčiais žinoti. Gali būti, kad tai daugiau vyresni piliečiai, kurie prisimena senesnius laikus, tarnybą okupacinėje kariuomenėje. Spėčiau, kad tokie žmonės nesidomi, neskaito apie kariuomenę, dėl įvairių priežasčių atsiriboja nuo šiandienos realybės. Ir galvoja, kad kariuomenės dydis viską lemia: ateis priešiška didesnė kariuomenė, per valandą pereis visą šalį ir užgrobs. Tai netiesa, nes tikrai šiandien ne viską lemia pajėgų dydis. Tokie stereotipiniai teiginiai yra vykstančio hibridinio karo produktas. Kas juos kuria, nesunku suprasti, daug jų transliuojama per socialinius tinklus, kai kuriuos laikraščius, taip siunčiamos socialinės žinutės, klaidinančios nepasirengusius piliečius.
Tokie piliečiai paprastai žiūri rusiškas pokalbių laidas, rusiškus serialus, jie taip mąsto, nes nesugeba atsirinkti informacijos, nesuvokdami, kaip jiems „plaunamos smegenys“. Yra iniciatyvų apriboti rusiškų kanalų transliavimą, nes TV kanalai kontroliuojami jų valstybės.
Nesakyčiau, kad čia kaltas tik kalbos barjeras, nes daug informacijos apie kariuomenę yra pateikiama mūsų spaudoje, televizijoje. Čia gal labiau išsilavinimo, išprusimo problema arba nenoras domėtis, nenoras ieškoti tikros, patikimos informacijos. Ši grupė žmonių ir yra mūsų priešiškų jėgų informacinės atakos tikslas ir taikinys. Į tokius nesidominčius žmones ir yra nukreipta ta informacija – siekiant įteigti, kad Lietuvos kariuomenė silpna, nepajėgi pasipriešinti, kad NATO neateis į pagalbą. Kad jie galėtų sakyti, jog milijonai, skiriami kariuomenei, yra metami be reikalo…
Noriu pabrėžti, kad šiandien viskas labai greitai keičiasi, o kariuomenė – labai dinamiška organizacija. Abejoti jos pajėgumu įmanoma tik nesuvokiant, kad situacija labai pasikeitusi, ne tokia, kokia buvo prieš 10 metų, ir net kokia buvo iki 2014 metų. NATO mokosi Ukrainos pamoką. Daug kas pasikeitė pasaulyje nuo 2004 metų kovo 29 dienos, kai Lietuva įstojo į NATO. Jau beveik 15 metų esame NATO narė. Ta patirtis viską keičia.
– Kaip pasikeitė Lietuva ir jos kariuomenė?
– NATO – tarptautinė politinė ir karinė gynybinio pobūdžio sąjunga, kurios plėtra nuo 1949 metų vyko etapais, o mes įstojome viename iš paskutinių etapų. Stojimo į šį šiaurės aljansą procesas sudėtingas, šalis turi atitikti NATO reikalavimus ir kriterijus. Ne visoms šalims tai pavyksta, štai Gruzija nori tapti, Ukraina, buvusios Jugoslavijos šalys, bet turi dar pasistengti, kad atitiktų tam tikrus kriterijus. Ką reiškia šaliai tapti nare? Lietuva, tapusi NATO nare, ne tik gavo saugumo garantijas, bet ir pati įsipareigojo prisidėti prie šio aljanso kuriamo saugumo, jo užtikrinimo. Tad dalyvavo tarptautinėse operacijose, saugumo misijose Afganistane, Irake, Malyje, antipiratinėse operacijose ir kt. – įnešė savo įnašą, todėl tikisi, kad esant reikalui, taip pat sulauks pagalbos.
Tai mums užtikrina 5 straipsnis, kuriame sakoma, kad jei vieną NATO šalį užpultų, kitos ateina į pagalbą. Tas sprendimas priimamas ne balsavimu, o konsensuso principu – visos šalys turi pasisakyti „už“.
Tapimas NATO nariu reiškia, kad Lietuvos kariuomenė turėjo persiorganizuoti pagal aljanso standartus, pritaikyti visas procedūras, logistiką, dokumentaciją, ginkluotę, standartus (susitarimus), kad galėtume sąveikauti su partneriais, kalbėtume visiems suprantama kalba: teko išmokti specialių trumpinių, kad visi suprastų, kas ką sako, nepriklausomai nuo tautybės, kalbos. Turėjome pasitempti ir pakilti iki NATO standartų, dalyvavome ir dalyvaujame daugybėje mokymų ir pratybų su kitų šalių atstovais.
Kai 2001 metais patekau į Tarptautinį Šiaurės Rytų korpuso štabą Lenkijoje, Lietuva dar nebuvo NATO narė. Ten metus man teko stažuotis. Mano skyriaus viršininkas vokietis sakė, kad privalau greitai mokytis, nes turiu kuo greičiau tapti visaverčiu komandos nariu. Taip ir Lietuva turėjo greitai prisiderinti, pritapti. Gavome daug pagalbos, priemonių, kad galėtume integruotis kuo greičiau. Buvo net įsteigtas Baltijos gynybos koledžas Tartu mieste, skirtas būtent mokyti karininkiją, tai danų ir švedų inicijuotas projektas, kuris veikia dar nuo 1999 metų.
– Kaip įstojimas į NATO paveikė Lietuvos karo akademiją?
– Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija ruošia karininkus mūsų šalies kariuomenei, taigi tam tikri NATO standartai buvo privalomi ir jai. Programos turi būti orientuotos į tai, kad karininkas kuo greičiau integruotųsi į kariuomenę. Anglų kalbos kriterijus tam yra labai svarbus, ir jei kariūnas ar kariūnė neišlaiko II lygio pagal NATO susitarimą, turi būti pašalintas iš akademijos. Baigus akademiją tampama būrio, žemutinės taktinės grandinės, vadu, kur anglų kalba labai svarbi, nes vyksta daug mokymų, bendrų su NATO partneriais pratybų, susikalbėti – būtinybė.
Partneriai atvyksta pas mus stažuotis, ir mūsiškiai studentai važiuoja stažuotis pagal „Erasmus“ mainų programas pusei metų į kitų šalių karo akademijas – Sansyro (Saint Cyr) Prancūzijoje, Virdžinijos JAV, Brno Čekijoje ir kitus universitetus.
Noriu pažymėti, kad nors Karo akademija ruošia karininkus, tačiau akademinėms studijoms yra taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir kitiems civiliniams universitetams. Turime tris bakalauro studijų programas: tarptautinių santykių, nacionalinio saugumo ir gynybos bei gynybos technologijų vadybos. Šalia to studentas dar mokosi ir karybos dalykus. Visos programos yra akredituotos Studijų kokybės centre, turime ir tarptautinę akreditaciją.
NATO atvėrė daug galimybių ir mokslo srityje. Bendradarbiavimas plečiasi nuolat ir įvairiais lygiais.
*– Šauktiniai renkami jau ket­virtus metus. Kodėl buvo prieš tai jų atsisakyta?
– Politinį sprendimą nekviesti šauktinių 2008 m. priėmė socialdemokratų vyriausybė. Tuo laiku Europa jautėsi saugesnė, Rusija lyg ir virto kita šalimi, ėmė demokratėti. Bet 2008 m. rugpjūtį ji pradėjo karą Gruzijoje… Taigi jau reikėjo Europai atsibusti po 2007 metų Miuncheno saugumo konferencijos, kur Putinas pasakė, kad Rusija vykdys nepriklausomą politiką. Jo retorika pakito. O 2014 m. prasidėjo karas su Ukraina, kuris tęsiasi iki šiol. Beje, tuo metu ir daugiau šalių atsisakė šauktinių – Lenkija, Vokietija, Švedija. Mes, deja, irgi pasekėme jais.
Sugriauti yra lengva, ypač kariuomenę, bet reikia galvoti, kokioje strateginėje aplinkoje gyvename. Estai, suomiai neatsisakė šauktinių. Jie supranta, kad kariuomenė negali egzistuoti be rezervo, kaip žmogus negali dirbti nuolat nemiegodamas, nepailsėdamas. Ir karius turi kažkas pakeisti. Tai daro rezervistai. O kaip juos paruošti neturint šauktinių kariuomenės?
Labai gerai, kad buvo susiprasta, jog reikia turėti didesnį rezervą, ir šauktiniai vėl imti rinkti. Baigę tarnybą šauktiniai tampa aktyviuoju rezervu, vėliau būna šaukiami į reguliarius mokymus, atnaujinamos jų žinios ir įgūdžiai. Turint mažą kariuomenę, reikia turėti didelį rezervą. Didelis rezervas ne tik įgalins kariuomenę ilgiau išsilaikyti, bet tai yra ir labai aiškus atgrasantis signalas priešui.
Tarnyba kariuomenėje jaunam žmogui suteikia žinių, ugdo pilietiškumą, po tarnybos jaunuoliai kitaip ima suprasti savo pilietinę pareigą. Kariuomenėje atsiranda bendrumo jausmas, kitokios patirtys, kurių civiliniame gyvenime negausi, o sunkumai užgrūdina.
– Kokia mūsų regiono padėtis, kuo jis ypatingas?
– Esame šalia Suvalkų koridoriaus, teritorijoje tarp Rusijos Kaliningrado ir Baltarusijos. Šis koridorius jungia Lietuvą ir Lenkiją – dvi NATO šalis. Žiūrint iš karinio taško, jeigu būtų karinis konfliktas, Rusijos užduotis būtų uždaryti, atkirsti tą koridorių, kad nebūtų įmanomas karių judėjimas, siunčiami logistiniai kroviniai, kad negalėtų ateiti pagalba.
Marijampolės regiono specifika ta, kad ji yra prie to koridoriaus. Jeigu, neduok Dieve, kiltų karinis konfliktas, Marijampolės regiono gyventojai tai tikrai pajustų.
Taip pat Marijampolėje yra dislokuotas Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas. Jis skirtas aprūpinti kariuomenę, turi įvairios specialios įrangos. Pavyzdžiui, gali išgryninti vandenį, kariai yra vykę į misiją šalyje po žemės drebėjimo pagelbėti vietiniams gyventojams su vandens tiekimu. Gali pervežti didelio gabarito krovinius. Tai profesionalai, mokantys dirbti su brangia įranga. Logistikos batalionas, ar, tarkime, inžinerinis batalionas, skirtas tiltų statybai ir pan., yra būtini kariuomenės aprūpinimui ir labai svarbūs. Kaip ledkalnio apačia, ant kurios visa laikosi.
– Ką turėtų daryti eilinis pilietis savo valstybės saugumui didinti?
– Pirmiausia – kritiškai mąstyti, kritiškai vertinti, ką skaito, kokią informaciją priima. Pamąstyti, kam tai naudinga, kas tai rašo, ar nėra kažkieno interesų. Feisbuke šiandien labai daug įvairios informacijos, įvairiuose tinklaraščiuose, ir ją būtina vertinti kritiškai, nepasikliauti aklai.
Dar siūlau paskaityti Krašto apsaugos ministerijos tinklapį, ten yra informacijos, kaip atpažinti melagingas žinutes, ką daryti piliečiui, norinčiam prisidėti prie šalies gynybos, kaip elgtis, jei kiltų karinis konfliktas, kur gauti vandens, kur slėptis ir pan. Piliečiai turi domėtis, o ne sėdėti tamsoje, nežinioje ir dar visiems kalbėti, kad niekas mūsų neapgins…
Raginčiau jaunimą stoti į šaulių organizaciją, į Krašto apsaugos savanorių pajėgas.
Kritinį mąstymą pradėti ugdyti reikėtų nuo darželio, nuo šeimos. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas 2018 metais išleido monografiją „Kas eitų ginti Lietuvos?“. Dalyvavau šiame projekte. Aš važinėjau po kitas šalis ir domėjausi jų praktika. Švedai kaip vieną iš visuomenės sąmoningumo kriterijų pažymi kritinį mąstymą, net tokios pamokos vedamos, mokoma ir socialinių tinklų raštingumo. Kai kas kelia klausimą, ar reikia karinio mokymo Lietuvoje. Stebėdamas kitų šalių patirtį galiu užtikrintai teigti, kad tai tikrai būtina. Pilietinio, karinio pasirengimo reikia kiekvienoje mokykloje. Kažkas pasakė, kad taip militarizuosime visuomenę. O ką tai reiškia? Kai mokome atpažinti priešiškas jėgas, apsiginti, bet nesistengiame užkariauti kitų šalių, tai nėra militarizavimas. Filosofas A. Maceina rašė, kad jaunas žmogus turi būti išmokytas ginti savo šalį nuo agresorių. Lietuva nėra agresorė. Jaunimas turi suprasti, kad taika nėra duotybė, ją reikia mokėti apginti ir mokėti atpažinti blogus ketinimus. Išlaikyti budrumą būtina.
Taigi būtinas optimizmas ir aktyvumas – piliečiai turi būti proaktyvūs, bet ne reaktyvūs. Reakcija būna tada, kai kažkas kitas atliko veiksmą. Kai esi proaktyvus, tu diktuoji sąlygas, nelauki priešiško veiksmo, o turi pats analizuoti, prognozuoti, numatyti veiksmus.
– Dėkoju už įdomų pokalbį.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.