------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Svarbiausias tėvų nuoširdus ryšys su vaiku

Kalbiname Sūduvos gimnazijos psichologę Liliją KAVALIAUSKIENĘ. Gimnazijoje yra dvi psichologės, iš viso pusantro etato. Pasak L. Kavaliauskienės, darbas labai įdomus. Labai svarbu, kaip bendruomenėje žiūrima į psichologą, kaip mokytojai drįsta prašyti pagalbos, kaip vertina mokiniai. Mokymosi sunkumai, konfliktai su mokytojais, patyčių atvejai palyginti reti, dauguma mokinių problemų susijusios su tuo, kaip jie jaučiasi viduje.

 Sūduvos gimnazijos psichologė Lilija KAVALIAUSKIENĖ– Kokios problemos kamuoja šiuolaikinius mokinius?
– Šiandien tarp paauglių rykštė yra patyčios ir komentarai feisbuke. Viskas persikėlė į internetą. Ten jie drąsesni, nes nereikia sakyti tiesiai į akis, nes galima profilį pakeisti, būti visiškai neatpažįstamam. Lyg ir nuimama atsakomybė, jei negražiai parašo keli, o ne vienas.
Mano patirtis rodo, kad po vieną visi vaikai yra geri, nuoširdūs, atviri. Kai kalbiesi su jais atskirai, vadinamieji kietuoliai pravirksta, atsiveria, pamatai jų silpnąsias puses, kaukės nukrenta, nelieka vaidmens, kurį vaidina klasėje ar grupėje – juokdario ar lyderio. Vaidmenys paaugliams padeda apsisaugoti, ypač tokioje didelėje grupėje kaip gimnazija, kur daug tokio pat amžiaus vaikų. Dėl mokslų, pažymių mažai konkuruojama, daugiau dėl santykių, meilės, įvaizdžio – ką kas turi, kur buvo išvykę, kaip atrodo ir pan. Aišku, ketvirtokai visai kitokie, jie susitelkia į egzaminus, o trečiokai nejaučia dar tos įtampos, taigi jiems mokykla – daugiau bendravimo, o ne mokymosi vieta.
Tarp jaunimo paplitęs nenoras bent kažką daryti, nėra motyvacijos ne tik mokytis, bet ir niekam kitam – sportuoti, piešti ir pan. Priežasčių nežinau, bet to augimas akivaizdus. Ir jie patys nežino kodėl, ir mokytojams labai sunku. Bendras nemotyvuotųjų skaičius auga. Aišku, yra grupė tokių, kurie turi didelius siekius, atrodo, kad daro daugiau, negu gali.
Šiandieniam paaugliui išvaizda labai svarbi. Tokio amžiaus vaikų savęs vertinime kūnas yra labai svarbus: nagai, antakiai, plaukai, figūra, blakstienos ir pan., tam vaikai labai jautrūs. Rūbas dabar ne taip svarbu. Daugelis nori kūno apimtis pakeisti, panelės sublogti, vyrukai raumenų užsiauginti. Valgymo sutrikimų irgi nemažai yra – su gydytojų nustatytomis diagnozėmis. Būtina atsiminti, kad anoreksija yra ne valgymo, o psichikos liga, kai mato save ne tokį, koks yra iš tiesų. Prieš kažkiek metų tokių ligų iš viso nebuvo girdėti.
– Kokios psichologo funkcijos mokykloje?
– Mokykloje psichologo paslaugų poreikis milžiniškas. Tenka siųsti ir pas kitus psichologus, nes viena nespėju visų priimti. Kelioms savaitėms turiu prisirašiusi konsultacijų. Daugiausia ateina dėl santykių problemų. Didelė dalis ateina ir su gydytojo nustatyta paauglių depresija, būna, kad jaučia nerimą, panikos priepuolius, nemigą, yra elgesio sutrikimų. Prieš 5 metus tas skaičius buvo gerokai mažesnis. Ir krizinių atvejų padaugėjo – tokių, kai vaikas ateina jau turėdamas minčių apie savižudybę.
Kai nustatoma depresija, išrašoma vaistų, pasveikimas neateina greitai, čia ne ta liga, gali ir keleri metai praeiti besigydant, o ir atkritimų būna. Pas mane ateina dažniausiai patys vaikai. Tėvai atsiunčia labai retai, nes jie dažniausia neigia problemą. Sako, nesuprantame, ko vaikams trūksta, jie patys nežino, ko nori, juk visko turi, mes dirbame, o jie nieko neveikia, visada pikti.
O kad vaikui tai liga ir čia tik jos požymiai, tėvams sunku suprasti. Vaikas nenori bendrauti, guli ir žiūri į vieną tašką. Šitiems vaikams su depresija skiriamas papildomas mano laikas, daugiau konsultacijų, gal net kasdien, jei reikia.
Arba jei kažkas mokykloje jiems nutinka, užeina liūdesys, gali iškart ateiti pas mane. Kita darbo dalis – įvairūs tyrimai, apklausos, pirmos klasės 200-tų gimnazistų savijautos tyrimai dėl jų adaptacijos ir pan. Tiriame ir jų mokymosi stilius: kas įsimena vaizdais – regimasis, kitam girdimasis, o kitam kinestetinis – turi liesti, kažką laikyti rankoje. Nustatome ir kiekvieno vaiko, ir klasės stilių. Kiekvieno mėnesio prioritetus nusistatome, ką norime pagerinti arba pasiekti. Būtina ir grįžtamoji įvairių rekomendacijų vykdymo analizė.
Dar yra pamokų vedimas – man pati įdomiausia veikla. 10 pamokų su III ir IV klasėmis. Tai pasirenkamoji pamoka, joje – daugybė savęs pažinimo testų, visos prevencijos, kitos temos. Tai lyg didelė grupinė konsultacija: kalbamės, diskutuojame, sprendžiame situacijas kartu.
Su tėvais ir pedagogais bendraujama pranešimų forma. Gimnazija kasmet kviečiasi garsiausius šalies specialistus, kurie veda seminarus pedagogams: kaip suprasti paauglį, kas pasikeitė nuo tada, kai mes augome. Reikia žinoti, kad yra veidrodinis efektas: kaip mes į vaiką einame, su kokiu santykiu, tokį jis atspindi į mus. Jei su šypsena, nepiktai, supratingai, ir paauglys taip pat, o jei atvirkščiai…
Rengiame pranešimus tėvams ir mokyklos darbuotojams. Psichologai dalyvauja Vaiko gerovės komisijoje ir krizių valdymo komandoje, rengia rekomendacijas. Dar yra pamokų stebėjimas: vaikas su elgesio problema yra stebimas pamokose, kitoje veikloje.
– Kuri veiklos sritis svarbiausia, kuri pareikalauja daugiausia laiko ir jėgų?
– Asmeninės konsultacijos – pati didžiausia darbo dalis. Konsultuoju vaiką, šalia prisideda konsultacijos ir tėvams. Didelė dalis dėl santykių – su draugais, antra puse, bet didžiausia dalis – dėl blogų santykių su tėvais. Sunku, kai sprendi vaiko problemą, turėtum kalbėtis su tėvais, bandai, o tėvai ima baimintis, kad kažkokios problemos išlįs, ima pykti ant vaiko: „Kaip čia taip, mes viską padarėme, jis viską turi, kodėl nesusikalbame?“ Atėję pas mane vaikai būna atviri, nori ieškoti išeičių, kalbėtis, o tėvai nesuvokia tų susirgimų ar trumpalaikių sutrikimų. Vaikai iš tėvų nori tikro ryšio, pokalbių, supratimo. „Kodėl mama negali taip su manim pakalbėti kaip jūs?“ – neretai išgirstu klausimą.
Matau, kad ateina didesnė vienišumo banga, net ir jaunesni tą jaučia, nesvarbu, kad šalia tėvai, net draugai. Paaugliams būna sunkus beviltiškumo jausmas, kad nieko negali pakeisti. Paauglių amžiuje atrodo, kad viską gali, bet kai pamato, kad negali kažko pakeisti, tai juos gniuždo.
– Gal papasakotumėte apie ypač sunkius atvejus?
Gimnazistų tėvai turėtų suprasti, kad vaikui reikia ir pabendrauti su draugais, ne tik mokytis.– Mano darbo pagrindas – konsultacijos dėl santykių. Bet yra ir nustatytos ligos, panika, nerimas, nemiga, taip pat ta grupė, kuriems tenka rekomenduoti gydytojo konsultacijas. Štai viena mama buvo prieš tokį gydymą, teko man vežti vaiką pas gydytoją, o tėvus pagąsdinau, kad jie pažeidžia vaiko teises, tada atvažiavo į polikliniką. Tėvai tokiais atvejais prisiima sau kaip auklėjimo klaidą: „Aš blogas tėvas, nemokėjau auklėti, todėl vaikas susirgo depresija“.
Mano praktikoje yra buvę suicidinių vaikų bandymų, bet daugiau tokių, kurie tik turi planą, bet dar neįvykdę. Prieš daug metų įsiminė sunkus atvejis: vaiką nuvežiau iš mokyklos į priėmimą. Jis buvo išgėręs vaistų, bet atėjo pas mane prisipažinti. Vežiau į ligoninę, plovė skrandį. Mane šokiravo gydytojų reakcija, jie pradėjo vaiką gąsdinti: „Dabar tau tai bus, gaišini mūsų laiką, tavimi susidomės policija, pasidomės, kokia jūsų šeima…“ Iš medikų tokios reakcijos sulaukiau kelis kartus ir tai tikrai stebina. Kai vaikas kažką padarė ir suprato, ką padarė, jam ir šiaip šokas, o dar medikai stengiasi sukelti šoką – tai taip neprofesionalu, kad net šiurpina. Ne visi, aišku, tokie, bet toks nesupratingumas pribloškia. Kartais ir tėvai panašiai kalba: „Kas tau užėjo, kodėl taip mums padarei?“ Tėvams tai dėl šoko, bet medikai neturėtų taip kalbėti. Netinkamas medikų elgesys dar labiau gąsdinti vaiką ir tėvus. Būna, kad tėvai įsižeidžia, jog vaikas pasisakė norintis nusižudyti savo psichologei, o ne jiems… Tai parodo, jog šeimoje nėra šilto kontakto. Aišku, kai kurios šeimos sugeba susiimti, pasikeisti dėl vaiko, išklauso konsultacijas ir supranta, ką darė ne taip.
Konsultacijų metu vaikai atsiveria, jeigu man pavyksta įgyti pasitikėjimą. Yra buvę keli atvejai, kai tai nepavyko, teko siųsti pas kitą specialistą. Jei nėra kontakto, jokia terapija nesuveiks.
– Ką patartumėt tėvams, kokių klaidų nedaryti?
– Jeigu išgirsta, kad su jų vaiku yra problemų, nors namie nieko nepastebėjo, pirma reakcija – kalbėti su vaiku, klausti jo: „Kuo galiu tau padėti?“ Ne su kaltinimais ar klausimais užsipulti, bet kaip su draugu pakalbėti. Paskui jeigu bus matyti, gal problemų daugėja, gal vaikas nenori pasakotis, tada galima pasitarti su psichologu, net internete yra nemokamų konsultacijų. Būtina ieškoti pagalbos, ir mokyklose taip pat.
Tėvai turėtų vengti kraštutinumų. Turi suprasti, kad vaikui reikia bendrauti ir su draugais, ne tik mokytis. Jiems reikia socializuotis, išsikalbėti su bendraamžiais, kurie juos supranta. Jei vaikas neturi draugų – irgi problema. Kiekvieno iš tėvų svajonė, kad vaikai atsivertų, išlietų širdį jiems, o ne svetimiems. Bet tėvai gal ne viską pajėgūs suprasti, gali išgirsti, matyti problemas, bet ne viską sugebėti sutvarkyti.
Ketvirtokus kamuoja didžiuliai krūviai, baimė dėl egzaminų. Nesijaučia saugūs net gabieji. Tenka juos pamokyti, kad neturėtų neigiamų lūkesčių, neužsiprogramuotų savęs neigiamai: „Man nepavyks“. Mokome, kaip pakeisti mintis, kaip reikėtų save užprogramuoti teigiamai. Vaikai labai išdrąsėję dabar, pasako savo nuomonę, nelabai leidžia tėvams juos pakreipti. Daugiau konfliktų kyla iš to, kai nemoka taktiškai pasakyti savo nuomonės. Ir tėvų elgesys lemia, kaip jie priima vaiko nuomonę, ar tas vaikas norės pasisakyti, ar tėvai priima, ar išgirsta, ar tik kritikuoja ir savaip viską interpretuoja.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.