------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Vaizdo žaidimai turi daug pliusų, bet būtina suaugusiųjų priežiūra (Eksperto komentarai)

Vaizdo žaidimų industrija gali tarnauti ir švietimui, ne tik pramogoms. Apie tai kalbamės su neseniai įkūrusiu neformaliojo vaikų švietimo mokyklą VšĮ „Lispa“ Vaidu BARANAUSKU.

– Kokios grėsmės tyko vaikų vaizdo žaidimų pasaulyje?
Vaidas Baranauskas sako, kad vaizdo žaidimai turi labai daug pliusų, o minusus galima ir reikia šalinti.– Didžiausia blogybė – saiko stoka. Kas per daug, visur blogai. Reikia jausti ribas, o vaikai dar neturi savikontrolės, todėl juos reikia tėvams kontroliuoti ir būtina žiūrėti, kur įsitraukia vaikai. Tiesa tai, kad kai pradedi žaisti, tave įtraukia, o žaidimai – laiko rijikai.
Yra žaidimų, kuriuos vengiau žaisti, nors buvo laikas, kai be žaidimų nebūdavau nė dienos, pats tapau savotišku maniaku, bet supratau, kad negalima lįsti į „multiplejerinių“ žaidimų platformas, kur žaidžiama su realiais žaidėjais vienoje aplinkoje, nes tai – žaidimai be pabaigos, kurie „nepaleidžia“. Man labiau patiko istorijos, kurios yra baigtinės, žinojai, kad jos turi pabaigą, norėdavai ją pasiekti. O kai žaidimas neturi pabaigos, galima įkliūti, tapti priklausomu kaip azartiniuose lošimuose ar pan.
Internete šiandien galima gauti viską – Lietuvoje autorinės teisės nesutvarkytos, galima pasiekti nelegalų turinį. O vaikai nemoka atsirinkti arba nepaiso ženklinimų. Yra informaciniai ženklai apie amžiaus ribojimą, bet dažniausiai vaikai sprendžia patys, ką atsisiųsti, o ne jų tėvai. Vaikai nesuprasdami ženklų gali ir netyčia parsisiųsti, nes iššoka lentelė su klausimu, ar turi 18 metų, o vaikas net nemokėdamas skaityti spaudžia ryškesnį mygtuką („taip“), šitaip sistema yra sukurta, kad vis tiek pasirinktų tą žaidimą… Taip vaikai gali prieiti prie ne jiems skirtų žaidimų. Amžiaus apribojimus turi legalūs žaidimai.
Taigi tavo vaikai žaidžia tą, ką tu leidi jiems žaisti. Savo 5 ir 3 metų vaikams dabar neduodu iš viso žaisti. Buvo laikas, kai leidome, ir pamačiau pasekmes. O jos kilo dėl mūsų pačių, nes neskyrėme vaikams pakankamai savo laiko ir dėmesio, nesukontroliavome tos erdvės. O neprižiūrimas vaikas, kad ir telefone ieškodamas žaidimų, gaudo bet ką, gali netyčia parsiųsti jums ir šnipinėjimo programėlę, kuri paskui nuskaitys jūsų banko duomenis ir pavogs pinigus… Tai blogybė, kai suaugę nekontroliuoja vaikų. Vaizdžiai kalbant, tas pats būtų, jeigu primėtytume stiklų, peilių į pievą ir leistume vaikui ten žaisti. Tėvams reikia atsakingai į tai žiūrėti. Bet ne patys žaidimai blogi, o kūrėjai, kurie turi tam tikrų tikslų, kėslų.
Yra psichologiškai sukurtų dalykų, kurie privilioja, įtraukia ir užvaldo, psichologiškai paveikia žmogų. Bet čia atskira sritis – gal daugiau tam tikri socialiniai dalykai, kuriems vėlgi būtina tėvų kontrolė.
– Kokie vaizdo žaidimų pliusai?
– Videožaidimai turi daug pliusų, tik reikia duoti žaisti suaugusiųjų atrinktus ir kontroliuoti žaidimo laiką. Ikimokyklinio amžiaus vaikams daug yra edukacinių žaidimų, jie įtraukiantys ir suteikiantys žinių – apie raides, gyvūnus, aplinką, kosmosą, skaičius ir pan.
Dėl informacinių technologijų (IT) keičiasi pati pedagogika, visus skaitymo, rašymo ir kitus įgūdžius jau galima įgyti per technologijas greičiau ir smagiau. IT suteikia galimybę tyrinėti mokantis, pvz., žmogų tyrinėti po organą, apžiūrėti iš visų pusių, stebėti, kaip funkcionuoja, sąveikauja. Aišku, mokomojo turinio kūrimo klausimus riboja lėšos. Žaidimų kūrėjai uždirba iš vartotojų, o kuriant turinį edukacijai – ne. Būna kuriami mokomieji žaidimai su projektiniu finansavimu, bet ne visi tai vertina. Vyresni žmonės, pastebiu, mano, kad videožaidimai – blogis, bet filosofiškai žiūrint, mūsų gyvenimas irgi žaidimas – rizikuoji, ieškai kelių, sprendimų, kaip susidėlioti savo scenarijų, kaip susikuri sau ateitį, taip turi. Jei norėsi rizikuoti, gal daugiau pasiekti, o jei ne, nugyvensi kukliai, ramiai savo kieme. Aš manau, kad žaidimai ugdo gyventi ir moko rinktis tinkamą kelią.
– Turite verslo ekonomikos magistro diplomą, kodėl imatės švietimo, kuriate savo IT mokyk­lą?
– Matau čia dideles galimybes, nes formalusis švietimas nesuspėja su dabartiniu gyvenimo tempu. Buvau šokiruotas, kai pamačiau mokykloje informatikos vadovėlius, išleistus 2000 metais – aš pats iš tokio mokiausi. Dabar telefonai technologiškai pasikeičia per kelis mėnesius, o čia vadovėlis tokio senumo… Manau, pribręs lūžis švietime, kai teks keisti viską iš esmės.
Kaip veikia neformalusis švietimas formalųjį? Vaikai būreliuose mokosi to, ką pagal formaliojo ugdymo programas mokysis po metų dvejų. Čia ne tik apie IT, bet ir kituose dalykuose informacinės technologijos daug ką keičia.
Aš vedu popamokinę veiklą, dirbu su vaikais. Turime tris grupes dabar, bet nuo rugsėjo startuosime ne tik Marijampolėje, bet ir Vilkaviškyje.
Mano noras – sukurti švietimo sistemą, kuri paremta kompiuterinių žaidimų pagrindu. Kokiu principu žaidžiame, tą metodiką ir psichologiją reikia pritaikyti mokymuisi: kelti žinias lygiais kaip žaidime, auginti susidomėjimą, smalsumą dėl nežinojimo, noro sužinoti ir siekti kito lygio, realaus rezultato. Pasiūlai vaikui sukurti interneto svetainę, jis klausia, ką daryti. Taip žingsnis po žingsnio mokosi to, ko reikia šitam tikslui. Pradėdamas ne nuo teorijos, o nuo praktikos, gaudamas paskatinimą už atliktą tinkamą žingsnį, įveiktą lygį, vaikas tobulėja noriai.
Mano tikslas – parodyti kitokias švietimo galimybes, panaudojant technologijas. Pirmiausia išsikelti tikslą, eiti link jo mokantis teorinių žinių, tai – atvirkščios klasės metodas.
Manau, reikia kūrybiškiau žiūrėti į ugdymą ir netaikyti tų pačių metodų, kaip prieš 20 metų.
– Ką duoda žmonėms įgūdžiai, įgyti žaidžiant vaizdo žaidimus? Kaip IT keičia mus?
– Mūsų vaikai auga tokioje aplinkoje, kad dabartinės darbovietės nelabai rastų dialogą su jais. Todėl pats verslas jau imasi investuoti į vaikų švietimą. Kviečia mokinius mokytis programavimo, paskui iškart pasiūlo darbą. Matome, kad švietimo sistema atsilieka nuo verslo poreikių. Pakalbėjęs su daug pasiekusiais verslininkais suprantu, kad per 45 min. neįmanoma išsiugdyti verslumo ar kitų savybių, kurios tau artimos. Tam turi paskirti visą gyvenimą arba didžiąją jo dalį.
Mano idėja – ne 45 minučių pamoka, o kad 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę būtų prieinamas švietimas per informacines technologijas. Įtraukti ir suaugusius, skatinti šeimos bendravimą, ypač savaitgaliais, aktyvinti įvairias veik­las, kur būtų dirbama komandoje, nes vaikas vienoje srityje stipresnis, o tėvai – kitose. Kurti kartu bendrus projektus su naujomis technologijomis ir taip motyvuoti tobulėjimui, mokytis kartu. Svajoju sukurti tokią erdvę, kad jaunimas galėtų savarankiškai šviestis, tobulėti. Man atrodo, kad šiandien internetas – geriausias mokytojas, tik reikia atsirinkti, filtruoti tas vaizdo pamokas, kurios ten yra. Manau, kad mano įmonės darbas – atrinkti tą informaciją, padėti, pavadovauti procesui. Pavyzdžiui, skelbiame savaitės, mėnesio temas, sakykime, sukurti namų interjerą. Tam naudosime atitinkamą programą, išmoksime 3D projektavimo. Jeigu pasiūlytum žmogui tiesiog išmokti 3D projektavimo, nesuprastų, kam jam to reikia. Bet jeigu pasiūlysiu pasigaminti tai, ko jam reikia ir niekur kitur negali to nusipirkti, tikrai susidomės ir kartu daug išmoks.
Mokytojai dabar naudojasi sukurtais ugdymo planais, o jie pasenę, ir tai – sistemos bėda, ne mokytojų, mano nuomone. Yra mokytojų, kurie supranta, yra ir tokių, kurie stato barjerus pokyčiams. Kitam gal nelieka ir laiko. O kiek duota laiko mokyti informatikos? Tik dabar imama garsiau kalbėti, kad reikia nuo mažesnių mokinių pradėti, bet kol ten, viršuje, sugalvoja, kaip daryti, jau būna idėjos pasenusios… Naujoves reikia diegti greičiau. Mano manymu, IT vadovėliai iš viso nereikalingi, jie iki šiol išlikę, ko gero, tik todėl, kad taip buvo išmokę patys mokytojai. Nereikia dabar nei popieriaus lapų, nei rašiklių…
Ne be reikalo braunuosi į švietimo sritį. Norisi įnešti naujų vėjų, nes namie yra mano du vaikai – gal todėl noriu kažką daryti, keisti šioje srityje. Nesinori jų leisti ten mokytis, kur rūšiuojami pagal pažymį, nors visi gimę skirtingi ir unikalūs. Kimšti vienodas žinias visiems. Kiekvienas turime savo vertę turėti viduje ir pažymius pasirašyti sau, o ne klausyti ir tikėti, kai mokytojas sako, kad dėl prasto pažymio esi prastesnis už kitą.
– Ačiū už įdomias mintis ir sėkmės darbuose.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.