------------------------------------

Prenumerata 2020!

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Vandens telkinių būklė: ne į visus saugu kelti koją (Interviu su ekspertais)

Vanduo – vienas svarbiausių gyvybės šaltinių, būtinas ne tik žmogui, bet ir visai gyvajai gamtai. Tačiau įvairios žmogaus vykdomos veiklos kenkia vandens telkiniams kėsindamosi į šį itin brangų gamtinį turtą. Pagal naujausią vandenų kokybės vertinimą, geros būklės kriterijus Lietuvoje atitinka apie 60 proc. vandens telkinių. Situacija būtų kitokia, jei žmogus savo veiklą vykdytų kitaip, atsižvelgdamas ne tik į savo, bet ir gamtos interesus. Deja, prioritetą esame linkę teikti ekonominei naudai, ne ekologinei. Kokias tai pasekmes sukelia, kalbamės su Lietuvos aplinkos apsaugos agentūros (LAAA) Hidrografinio tinklo skyriaus vyriausiuoju specialistu Svajūnu PLUNGE ir Vandenų būklės vertinimo skyriaus vedėja Ingrida KLIŠAUSKIENE.

Specialistai sako, kad atstatyti užteršto vandens telkinio, ypač stovinčio vandens, būklę reikia labai didelių lėšų. Bėda ta, kad investicijos ne visada atsiperka ir pasiekia reikiamą rezultatą.– Kokia yra vandens telkinių būklė Lietuvoje? Kaip atrodome Europos kontekste?
S. Plungė: – Nėra tikslinga lygintis Europos kontekste, nes šalys skirtingos tiek gamtinėmis, tiek ekonominėmis sąlygomis ir vandens telkiniai šalyse taip pat skiriasi. Svarbesnės yra tendencijos. Nors Lietuvos vandens telkiniai kurį laiką buvo vieni iš švaresnių Europoje, pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio taršos didėjimas lėmė bendrą vandens telkinių būklės prastėjimą.
Aplinkos apsaugos agentūrai vykdant valstybinį aplinkos monitoringą, tiriama 1185 paviršinių vandens telkinių būklė, iš kurių – 822 upės, 357– ežerai, Kuršių marios, Kuršių marių vandenys išplitimo Baltijos jūroje zonoje (tarpinių vandens telkinių kategorija) ir teritoriniai vandenys vienos jūrmylės atstumu nuo kranto (priekrantės vandens telkinių kategorija). Nustatyta, kad 51 proc. upių kategorijos ir 40 proc. ežerų kategorijos vandens telkinių neatitinka geros būklės kriterijų. Geros būklės kriterijų neatitinka visi tarpinių ir priekrantės kategorijų vandens telkiniai.
– Kokiais kriterijais remiantis vertinama vandens telkinių būklė? Kuo skiriasi ekologinės ir cheminės būklės vertinimai? Kokius rodiklius kiekvieni jų demonstruoja? Jie geri ar blogi?
I. Klišauskienė: – Siekiant nuolat stebėti ir vertinti vandens telkinių kokybę, LAAA vykdo valstybinį monitoringą (stebėseną). Kasmet (…) matuojami, ištiriami fizikinių-cheminių kokybės elementų – maistingųjų (azoto ir fosforo junginių), organinių medžiagų, prisotinimo deguonimi, vandens skaidrumo, specifinių teršalų (sunkiųjų metalų) rodik­liai, biologinių kokybės elementų (fitoplanktono, makrobestuburių, vandens floros, žuvų) – rodikliai, pavojingos medžiagos. Valstybinio monitoringo metu surinktų duomenų pagrindu yra vertinama upių ir ežerų vandens kokybė pagal atskirus kokybės elementų rodiklius.
Suvalkijos vandens telkinių būklė nėra nei labai bloga, nei labai gera. LAAA specialistai sako, kad ji tokia, kaip ir likusių Lietuvos vandens telkinių – labiausiai paveikta žemės ūkio veiklos. Tačiau Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių ekologinės būklės žemėlapyje galima pamatyti, kad aplink Marijampolę esančių vandens telkinių labai bloga kokybe pasižymi Sūduonia, vidutinė ekologinės būklės klasė nustatyta Dovinei. Gera būkle pasižymi Šešupė – tik užtvenkta jos dalis netoli Marijampolės yra vidutinės kokybės.Atsižvelgus į ilgesnio periodo vandens kokybės tyrimų rezultatus (…) yra įvertinama paviršinio vandens telkinio ekologinė būklė. Šis įvertinimas yra kompleksinis, apimantis ne tik fizikinius-cheminius, bet ir hidromorfologinius (pvz.: upės tėkmės pakeitimas, nusausinimas ir pan. – aut. past.) bei biologinius kokybės elementų rodiklius.
Informacija apie upių ir ežerų ekologinės būklės įvertinimą skelbiama Aplinkos apsaugos agentūros tinklalapyje. Paviršinio vandens telkinio ekologinė būklė apibūdina fizikinių-cheminių kokybės elementų poveikį telkinio biologiniams elementams (fitoplanktonui, vandens florai, bestuburiams, žuvims).
Ekologinė būklė vertinama pagal vandens kokybės elementų rodiklių verčių nuokrypius nuo etaloninių sąlygų, kur žmonių ūkinės veiklos poveikis yra minimalus. Paviršinio vandens telkinio ekologinė būklė klasifikuojama į penkias klases: labai gerą, gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą.
Paviršinių vandens telkinių cheminė būklė nustatoma pagal pavojingų medžiagų koncentracijas. (…) Cheminė būklė yra klasifikuojama į gerą būklę ir neatitinkančią geros būklės. Vandens telkinio cheminė būklė yra neatitinkanti geros būklės, jeigu bent vienos Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede ir 2 priedo A dalyje nurodytos medžiagos koncentracija viršija didžiausią leidžiamą koncentraciją.
– Kokie procesai ir reiškiniai lemia vandens telkinių būklę? Kurie sukelia daugiausia žalos?
S. Plungė: – Vandens telkinių būklę formuoja gamtiniai ir antropogeniai procesai. Gamtiniai pagal svarbumą yra orai ir klimatas, dirvožemio sandara ir procesai, žemės paviršiaus danga, geologinė baseino gelmių sandara, atmosferinė medžiagų pernaša ir depozicija. Antropologiniai procesai yra susiję su žmogaus veikla. Tai nuotėkų išleidimas, žemės ūkio veikla, lietaus nuotėkų tvarkymas ir t. t. Paviršinių vandens telkinių būklę labiausiai neigiamai veikia pasklidoji tarša, daugiausia iš žemės ūkio veiklos, hidromorfologiniai paviršinių vandens telkinių pokyčiai, atsiradę dėl žemių sausinimo (melioracijos), hidroelektrinių ir upių tvenkimo, antrinė tarša, atsirandanti dėl ilgalaikės praeities taršos, sutelktoji tarša (miestų ir gyvenviečių nuotekų valymo įrenginių tarša, tarša pavojingomis medžiagomis), tarptautinė tarša – iš kaimyninių šalių patenkantys teršalai.
– Kam ir kuo kenkia užteršti vandens telkiniai? Kokias pasekmes prasta vandens telkinių kokybė gali sukelti joje gyvenantiems organizmams, žmonėms?
Didžiausia Suvalkijos upė Šešupė atskirose atkarpose pasižymi skirtinga ekologine būkle. Pavyzdžiui, atkarpos nuo Kalvarijos iki Liudvinavo vandens būklė vidutinė, tuo tarpu netoli Marijampolės tekančios upės vanduo yra geros būklės.S. Plungė: – Viena iš stebimų pagrindinių problemų yra vandenų tarša iš pasklidusios taršos šaltinių – žemės ūkio sektoriaus. Pasklidąją žemės ūkio taršą sudaro į dirvožemį su gyvulių mėšlu ir mineralinėmis trąšomis patenkančių azoto ir fosforo junginių išplovos į paviršinius vandens telkinius. Poveikio dydį lemia žemės ūkio veiklos intensyvumas. Dėl augančio ir galimai nesaikingo mineralinių trąšų naudojimo ūkiuose, vis didėjantys nitratų kiekiai išnešami Lietuvos upėmis į Kuršių marias ir Baltijos jūrą, susidariusi nitratų koncentracija upėse ir mariose sukelia vandens žydėjimą, paspartina vandens telkinių užaugimą, todėl prastėja rekreacinės sąlygos, galiausiai, kyla pavojus žmonių ir gyvulių sveikatai, tampa sunku įvykdyti šalies tarptautinius aplinkosauginius įsipareigojimus.
Kai maistingosios medžiagos, tokios kaip azotas ir fosforas, yra išplaunamos iš dirvos vykstant cheminei erozijai ir patenka į vandens telkinius, jos skatina dumblių ir vandens augalų dauginimąsi. Tuomet vandens telkiniai užželia. Kai dumbliai pradeda irti, jie skęsta ir nusėda ant vandens telkinių dugno, sunaudodami ten esantį deguonį, kuris gyvybiškai yra svarbus žuvims ir kitiems vandens gyvūnams. Susidaro negyvos, vadinamosios bedeguonės zonos jūrose ir upėse, kuriose beveik nėra gyvybės. Taip pažeidžiama ekosistemos ekologinė pusiausvyra ir sukeliama jos degradacija.
Dėl didelio pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio, geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinka 20 procentų Nemuno upių baseinų rajono (UBR), net 71 proc. Lielupės UBR (nitratų azoto ir bendrojo azoto koncentracija geros ekologinės būklės kriterijus dažnai viršija 2,5 karto), 12 proc. Ventos UBR esančių paviršinių vandens telkinių.
Paviršinių vandens telkinių pokyčiai atsiranda ir dėl žemių sausinimo (melioracijos). Suskaičiuojama, kad sausinamosios melioracijos tikslais Lietuvoje morfologiškai reguliuoti apie 45 procentai upių kategorijos vandens telkinių. Žemės sausinimas – svarbus žemės ūkio veiklai. Sureguliavus vagas, sunyksta specifinės vandens organizmų buveinės, drauge sumažėja ir pačių vandens organizmų rūšinė įvairovė ir gausa. Drenažu sausintoje žemėje būdinga didesnė tirpių azoto ir fosforo junginių prietaka į paviršinius vandens telkinius. Todėl nitratinio azoto išplova iš drenažo sistemų gali lemti didesnes nei 2,3 mg/l vidutines metines šių junginių koncentracijas upių vandenyje, o geros ekologinės būklės vertė – nuo 1,3 iki 2,3 mg/l.
– Kodėl svarbu mažinti vandens telkinių užterštumą? Kokiais būdais tai galima daryti?
Siekiant pagerinti vandens telkinių ekologinės būklės rodiklius svarbu tramdyti ir atsakingai vystyti žemės ūkio veiklą.S. Plungė: – Švarūs vandens telkiniai yra vienas didžiausių mūsų šalies turtų. Teršiant juos gal ir gaunama ekonominė nauda, tačiau ji tūkstančius kartų mažesnė už gamtinio turto praradimus, kurie gali atsiliepti per ekosistemų paslaugas. Kuo daugiau investuojame į taršos mažinimą, tuo didesnės galimybės apsaugoti ir gausinti mūsų bendrą turtą.
Mažinti vandens telkinių užterštumą būtų galima ribojant žemės ūkio veiklą (tręšimus, pesticidų naudojimą) šalies mastu, atnaujinant ir gerai organizuojant pramoninių, buitinių ir lietaus nuotėkų valymą. Kiekvienas asmeniškai galėtų prisidėti rinkdamasis žemės ūkio produktus, kurie užauginti be cheminių trąšų ir pesticidų, propaguodamas mažesnį gyvulinės kilmės produktų vartojimą, kuris kaip ir automobilių išmetami azoto oksidai prisideda prie vandens telkinių taršos. Ir žinoma, labai svarbu tinkamai tvarkyti savo nuotėkas, ypač tiems, kurie gyvena namuose, neprijungtuose prie nuotėkų tinklų.
– Kokie vandens telkiniai Lietuvoje yra užteršti labiausiai? Kas tai lemia?
S. Plungė: – Lietuvoje labiausiai užteršti vandens telkiniai, kurie yra žemės ūkio rajonuose. Tai lemia daugiausia žemės ūkio veikla, kuri vykdoma tuose regionuose. Be to, centrinės, šiaurinės ir prietvakarinės Lietuvos regionuose upių vandeningumas natūraliai labai mažas dėl ten esančių molingų dirvų ir mažesnio kritulių kiekio, todėl tarša vandens kokybę ten paveikia labiau.
– Kokie telkiniai labiausiai užteršti Suvalkijoje? Kokios aplinkybės tai lėmė?
S. Plungė: – Suvalkija nesiskiria nuo visos Lietuvos. Vandens telkiniai, kurių baseinuose yra daug žemės ūkio veiklos, yra labiausiai užteršti.
Kai upės ar ežero vandens ekologinė būklė yra bloga arba labai bloga, žvejoti ar valgyti ten sugautą žuvį nepatariama.– Kaip turėtumėme elgtis su ypač užterštais vandens telkiniais? Reikėtų nenaudoti jų vandens, juose nežvejoti, nesimaudyti?
S. Plungė: – Kaip elgtis su ypač užterštais vandens telkiniais, labai priklauso nuo to, kaip jis užterštas ir kas jame vyksta. Bet iš esmės, paminėtos priemonės nenaudoti vandens, nežvejoti, nesimaudyti yra tinkamos. Taip pat svarbu nevartoti žuvies iš tokių vandens telkinių.
Kad situaciją pakeistume į gerąją pusę, pirmiausia svarbu nutraukti vandens telkinio teršimą, o po to pritaikyti tinkamas priemones (pagal užteršimo ir vandens telkinio tipą) atstatyti vandens telkinio būk­lę. Svarbu suprasti, kad užteršus vandens telkinį, o ypač stovinčio vandens (ežerą, tvenkinį, marias), atstatyti jo būklę reikia labai didelių lėšų, sėkmės tai negarantuoja. Šiuo metu vienos iš geriausių ir efektyviausių priemonių yra biomanipuliacija – karpinių žuvų išgaudymas iš vandens telkinio ir plėšrių palikimas – bei fosforo surišimas dugno sedimentuose (nuosėdose – aut. past.) cheminėmis medžiagomis.
– Kokių nepageidaujamų medžiagų vandens telkiniuose Lietuvoje randama dažniausiai? Kokia jų kilmė?
I. Klišauskienė: – Europos Komisija yra sudariusi pavojingų medžiagų, kurias turi tirti Europos Sąjungos valstybės narės paviršiniuose vandens telkiniuose, sąrašą, kuriame šiuo metu yra 45 medžiagos ir jų junginiai: sunkieji metalai, pesticidai, lakūs organiniai junginiai, fenoliai, ftalatai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, organiniai alavo junginiai, dioksinai ir jų junginiai, perfluorintos medžiagos, chloralkanai, brominti difenileteriai. Pagal pastarųjų metų paviršinio vandens Valstybinio monitoringo pavojingų medžiagų tyrimų rezultatus, paviršiniuose vandens telkiniuose aptinkamos labai mažos minėtų medžiagų koncentracijos, kurios neviršija aplinkos kokybės standartų.
– Kas turėtų prisiimti atsakomybę bandant sumažinti vandens telkinių taršą? Ar kas nors jos imasi? Kaip procesai šiuo metu valdomi? Ar pastebimas kažkoks progresas?
S. Plungė: – Dabar didžiausia atsakomybė tenka būtent žemės ūkio sektoriui, kadangi jis vandens kokybę telkiniuose lemia labiausiai. Deja, kol kas ūkininkai ir žemės ūkio įmonės nepakankamai deda pastangų sumažinti poveikį vandens telkiniams. Galima sakyti, kad procesai yra sunkiai valdomi, nes žemės ūkis plečiasi ir intensyvėja be papildomų aplinkosauginių priemonių, tuo sukeldamas žymų vandens telkinių būklės prastėjimą.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.