------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Gražiausias dainuojantis žmogus“

Tuo per ilgus gyvenimo su muzika ir darbo su dainuojančiais žmonėmis metus įsitikino Nijolė Gruodienė. Muzikos pedagogė, kolektyvų vadovė, kankliuotoja – ir visada aktyvi bendruomenės narė. Šie metai jubiliejiniai ne tik Lietuvai: jai pačiai (jau penkiasdešimt metų kai Gruodžių šeima – marijampoliečiai) ir ne vien dėl asmeninių, bet ir su darbu susijusių sukakčių. Prisimenant meno kolektyvų kūrimosi ir vadovavimo jiems pradžią, dalyvavimą ypatingose šventėse ir kitus išskirtinius įvykius…

Gėlės vadovei...  …Ir pokalbį, ir pamąstymus šį kartą paskatino dar labai neseniai nuskambėjusi Šimtmečio dainų šventė. Šį kartą joje dalyvauta tik stebint iš šalies tai, ką transliavo televizija, tačiau net ir šiuo atveju „tebekuteno“ prisiminimai: kaip kažkada buvo ruošiamasi, kokia įtampa vyraudavo, išeinant prieš didelį chorą pačiai, kaip jaudintasi dėl kolegų. Šių akimirkų liudininkės – nuotraukos, kurias net nesvarstydamas tokiomis valandėlėmis pradedi vartyti… Ir tarsi sveri: kaip būdavo, skambėdavo – ir ką jauti dabar.
Nijolė Gruodienė sako, kad patys anuomet šiuose procesuose nedalyvavę nelabai ir gali patikėti, jog būta didelių (ir stiprių) chorų ne tik aukštosiose mokyklose, rajonų kultūros namuose, bet ir mažesnėse kultūros įstaigose, įmonėse – taip pat ir ne pačiose galingiausiose. Ji pati yra vadovavusi Kalvarijos chorui, kuris buvo susikūręs seniai, buvo dainininkų, dalyvavusių pirmose Lietuvos dainų šventėse (pirmoji – 1924 metais, antroji – 1928 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį). Istorijos vingiai trukdė nuosekliai dirbti, tačiau kalvarijiečiai choro neatsisakė. 1970 metais su naująja vadove Nijole Gruodiene paruošė Dainų šventės repertuarą, atlaikė apžiūras ir dalyvavo Respublikinėje dainų šventėje… „Dabar kai kas kalba, kad anuomet „tokie ten ir kolektyvai, nebuvo lygio, svarbu, kad bet kaip padainavo…“. Tikrai taip nebuvo: apžiūros buvo rimtos, repertuaras irgi sudėtingas, vertindavo tokie mūsų kultūros grandai kaip Konradas Kaveckas, kiti dirigentai, kompozitoriai. Apžiūros rajone trukdavo ir ne vieną dieną, nes kolektyvų buvo daug. Paskui zoninės peržiūros – vėl atranka. Kas dirbo su bet kokio žanro kolektyvais, tie žino, kad ir vadovams, ir dalyviams reikėjo įdėti daug darbo.“
Vadovavo pašnekovė ir „Orijos“ vilnų verpimo fabriko chorui: buvo netoli Kalvarijos tokia įmonė, to meto mastais – ne pati didžiausia, tačiau choras buvo „pilno sąstato“, kelios dešimtys žmonių. „Kai dabar kad ir neakivaizdžiai dalyvauju dainų šventėse – ir ne vien jose, kaip kino juostoje prabėga daugybė dalykų. Daug džiaugsmo buvo, gražių susitikimų, bendravimo su kitais kolektyvais (gražiai draugavome su Kazlų Rūdos, kur buvo keli chorai, dainos mylėtojais), buvo ir jaudulio. Nors aš dainų šventėse dalyvavau nuo trylikos metų – esu „liaudininkė“, kankliuotoja, prie įvairių scenų įpratusi, bet visai kas kita, išgirdus savo pavardę, eiti ir diriguoti gausybei žmonių… Kažkas naujo gimsta tuo metu, net sunku paaiškinti. Aš ir šiandien su didele pagarba žiūriu į žmones, kurie dainuoja, šoka – ypač vyresnius, taip pat ir į jų vadovus. Man visą laiką gražiausias dainuojantis žmogus…“

Kai buvo kuriamas ir dabar tebegyvuojantis choras „Suvalkija“ (prieš 45 metus), Nijolė Gruodienė buvo pirmoji, kurios mostui pakluso dainininkai, paskui buvo dabartinio „Vernito“ dainų ir šokių ansamblis, kiti kolektyvai. Su Šunskų folkloro ansambliu „Žvirgždė“ dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje – tai paskutinis kolektyvas, kuriam vadovavo. Sako, seniai buvo įsidėmėjusi vieno iš dėstytojų mintį (ar patarimą), jog „nuo scenos reikia nulipti laiku…“ Tačiau tai, kuo gyventa dešimtmečius – lieka.
1970 metai: Kalvarijos kultūros namų choras pasiruošęs Dainų šventei.Pašnekovė mano, kad dainų švenčių misija – išlaikyti tradiciją. „Štai Gudavičiaus daina „Kur giria žaliuoja“ skamba dešimtmečius, o klausai – ir negali nesijaudinti, ji atrodo amžina… Daug kūrinių skamba metų metus ir nesensta. Dabar vis bandoma ir chorų, ir ansamblių repertuarą sumoderninti: aranžuojama, improvizuojama, pasitelkiami instrumentai. Gal taip labiau norima patraukti jaunimą ar jam įtikti, bet anaiptol ne visi tie bandymai pavykę, šioje Dainų šventėje irgi buvo tokių momentų. Manau, kad anksčiau buvo daugiau bendravimo, nuoširdumo, mažiau konkurencijos tarp kolektyvų vadovų, taip pat ir švenčių organizatorių. Nors yra daug puikių, charizmatiškų vadovų, tokių dirigentų, kaip mūsų Mindaugas Radzevičius ir kiti: juos stebint širdis tikrai dainuoja…“
Pašnekovė pasidžiaugė pastaruoju metu itin daug dėmesio sulaukusiu tautiniu kostiumu, gražia šventė dalyvių apranga, bet sako, tokie dalykai neturėtų būti siejami su politika. O paklausta apie dainų švenčių ir apskritai mūsų lietuviškos dainos ateitį Nijolė Gruodienė sakė ir nerimaujanti, ir turinti abejonių. Daug žmonių išvažiuoja: vieni išsiveža savo patirtį – kultūrinę taip pat, kiti išvyksta dar nespėjus jai susiformuoti. Ar pamėgs liaudies dainą, ar dainuos ją ateityje (ar apskritai dar dainuos?) būsimos kartos, priklausys nuo daug ko…

Nijolė LINIONIENĖ

Nuotraukos iš pašnekovės albumo

 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.