------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Gyvenimo dėlionė – tarsi margi vitražai... (Kūrėjai šalia mūsų)

Romas Šapokas sako vitražą interjere pamatęs Vokietijoje ir Belgijoje.Dabar atsiradus aibei naujų medžiagų ir paplitus įvairioms technologijoms (kai kurios jų anksčiau nebuvo nei matytos, nei girdėtos), profesionalų ir mėgėjų darbų parodose ar mugėse tarp daugybės žanrų darbų vis dėlto retai kada surasi vitražą. Tad kai vienoje marijampoliečių parodoje Marijampolės kultūros centre buvo eksponuojami šie darbai, sulaukė daug dėmesio ne tik dėl to, kad traukė žvilgsnį spalvomis ir neįprastumu. Ne vienam kilo klausimas: nejaugi pas mus yra žmogus, meistriškai įvaldęs šį subtilų stiklo meną?
Pasirodo, yra ir ne iš kažkokių didmiesčių atklydęs, o daugybę metų Marijampolėje gyvenantis, daug kam pažįstamas. Tik gal ne visi iš jų žino šį gebėjimą (talentą?) turint ir jau beveik dešimtmetį tuos gražius darbus darant… Romas Šapokas sako, kad stiklas jam visada patikęs, tačiau didesnę gyvenimo dalį ne su juo, o su metalu dirbo, gerai buvo įvaldęs ir medžio meistrystę. Dirbo tuometės Maisto pramonės automatų gamyklos suvenyrų bare: per 19 metų užteko laiko, kad ranka įgustų, kad atsirastų ypatinga nuojauta, kurios labai prireikia, kai tarsi viskas gerai, bet tas ar kitas darbas neskamba, kažko jam trūksta… Šiame bare dirbo kūrybingi žmonės – ne vienas, tarp jų ir Romas, buvo tarp pirmų „Mūzos“ liaudies menininkų klubo narių, tik aktyvesniam dalyvavimui parodose vis pritrūkdavo laiko.
Jei nebūtų buvę didelių permainų įmonėje ir apskritai mūsų gyvenime, gal tas suartėjimas su trapiąja medžiaga ir nebūtų įvykęs arba įvykęs daug vėliau. Idėja pamažu gimė, kai dirbo Vokietijoje, Belgijoje. Ten sako neretai matydavęs vitražų, didesnių ir mažesnių: kavinukėse, įvairiuose interjeruose – namų taip pat. „Pagalvojau: gražu, pagyvina ir interjerą, ir aplinką, jei šviesa sklinda iš patalpos ir išryškina vitražą, tegul ir nediduką. Kodėl pas mus šito nėra?“ Pagalvojo – ir grįžęs po kurio laiko ėmėsi.
…Dabar pagrindinę temą palikime nuošalyje ir pakalbėkime apie… muziką. Nes ji buvo ne mažiau svarbi pašnekovo gyvenimo dalis: ar ne iš čia tas linijų ritmas, spalvų sąskambiai, kompozicijos sandara dabartiniuose darbuose? Kai viskas atrodo tarsi ir paprasta, ir be galo patrauklu, lengva… Šnekantis paaiškėjo, kad Romas Šapokas ne tik garsiajame berniukų chore „Vyturėlis“ dainavo („pagavo mane jo vadovas mokyklos koridoriuje ir nuo to laiko…“). Mokėsi tuomečiame Juozo Gruodžio muzikos technikume, muzikuodavo ir mūsų mieste vykstančiuose šokiuose, ir vėliau kariuomenėje, dainavo gamyklos chore, o dirbdamas Vokietijoje taip pat grojo ansamblyje, įrašinėjo muziką… Dabar sako aktyviai nebemuzikuojantis, tačiau kas buvo – taip, matyt, ir liko tarsi neištrinamas įrašas.
Romas Šapokas sako vitražą interjere pamatęs Vokietijoje ir Belgijoje.Kitas dalykas – tapyba, menai, kurie visada žavėjo. „Savo laiku rinkau dailininkų profesionalų paveikslus, esu dalyvavęs ir aukcio-nuose… Turiu visų Marijampolės autorių darbų – Prakapo, Juodzevičiaus, Krasninkevičiaus ir kitų. Kariuomenėje teko tarnauti tuomečiame Leningrade, turėjau progos ne po kartą aplankyti muziejus. Ir Londone, kur gyvena dukra, galerijas esu apėjęs po keletą kartų. Žiūri neatsižiūrėdamas… Labai daug reiškia pamatyti originalą. Kiek buvo skaityta apie „Moną Lizą“, matyta reprodukcijų – o sustojau aš prieš tą paveikslą ir nežinau, kas pasidarė, kaip apibūdinti tą jausmą… Džiaugiuosi, kad vaikai irgi neabejingi (Šapokų sūnus gyvena Estijoje) šiems dalykams: jiems tenka daug važinėti, irgi lankosi muziejuose, pasidalijame įspūdžiais. Kur tik bebūčiau, vis į vitražus kyla akys.“
Pašnekovas sako, kad yra daugybė įdomių dalykų ir mažiausiai ko norėtų – žiūrėti per televiziją popsines laidas. „Yra daug parodų, labai daug gražių vietų. Mėgstame su žmona keliauti, nebūtinai su dideliais užmojais. Turime kelių tūkstančių knygų biblioteką (čia jau žmonos nuopelnas), skaitymas irgi visada buvo svarbus. O šie darbai, kaip aš vadinu, gyvenimo paįvairinimui. Vasarą daugiau galvoju, planuoju (dabar jau žinau, ką po šios vasaros pirmiausia darysiu), o paskui jau imuosi…“ Taip, tarsi iš nieko, o iš tiesų – iš daugybės buvusių ir visai naujų patirčių, įspūdžių, jausmų, kurie užvaldo gėrintis gyvąja gamta ar meno šedevrais ir gimsta šie trapūs, ryškūs darbai.
…Grįžtant prie vitražų: ko labiausiai, išskyrus norą, reikia pasiryžusiam įveikti pirmus barjerus? Romas Šapokas sako, kad ne tik pradžioje, bet ir visada – kantrybės. Stiklas trapus, net ir įgudusiam pasitaiko visokių dalykų, o ir šiaip ši technologija sudėtinga, procesas ilgas. Tai ne tie, senieji tradiciniai „sunkūs“ vitražai, kurie matyti bažnyčiose, rūmuose. Pašnekovas paaiškino, kad tai – vadinamasis „tiffany“ metodas, atsiradęs XIX–XX amžių sandūroje ir pavadintas jo išradėjo menininko Luiso Tifani vardu. Šie vitražai lengvesni, nes naudojamas plonas stiklas, kitoks ir atskirų dalių jungimas, bet visi vitražai iki šiol yra prabangus (ir brangus) dalykas. Kvadratinis metras vitražo kainuoja, priklausomai nuo daugelio dalykų, apie 800–900 eurų (teko skaityti – ir apie 2000). Iš plono stiklo kuriami ne tik plokšti daiktai: mėgiami lempų gaubtai, interjero puošmenos – daiktai dažnai vienetiniai.
O dabar – apie technologiją. Sukūręs eskizą meistras natūralaus dydžio detales išsikerpa iš popieriaus, perkelia ant stiklo lakšto ir darbuojasi rėžtuku. Ne tokiu, kaip mūsų seneliai pjaudavo langų stiklą, o specialiu japonišku. Kraštai apdirbami stakliukėmis, paskui apklijuojami specialia juostele (folija), visas dalis taip paruošus sujungiama lituojant. „Daug apdirbimo darbų – ir čia jau jokia kūryba: tik žiūrėk, kad „nepabėgtų“, nepraslystų. Kruopštumo reikia. Aš stiklą perku Kaune, galima užsisakyti, kad pagamintų, galėčiau įvairinti spalvas, bet tada kaina kelis kartus didesnė…“ Nors darbai skirtingi, sako vis norisi juos paįvairinti – dabar sugalvojo, kaip įrėminti su medžiu. Iš karto, nepaisant turimos įvairios patirties, nepavyko, bet – kantrybė nugali. Padarė taip, kaip buvo sumanęs – originaliai.
Kur galima pamatyti šiuos vit-ražus? Tie, kas lankosi grilio bare „Kampas“, be abejo, jau matė. Ten jie puošia interjerą ir teikia jaukumo. O jeigu sumanysite įsigyti šio žanro kūrinį ar nutarsite vitražą panaudoti kaip detalę kad ir kokiam mažam langeliui, prisiminkite, kad „vitražui visada reikia šviesos: keičiantis šviesai jis atgyja, gyvena“.

Nijolė LINIONIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.