------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Iš savanorio pasakojimų

Jonas Pečiulis.1919 metų pradžioje Marijampolėje pradėtas formuoti 1-asis pėstininkų pulkas. Į jį atvyko patriotiškai nusiteikę jaunuoliai, tarp jų ir Išlandžių kaimo (prie Šeštokų) ūkininko sūnus, dar nė aštuoniolikos neturintis Jonas Pečiulis. Jo, mano tėvo, pasakojimai apie kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės mano atmintyje išliko visam gyvenimui.
Nors jis mūšiuose su bolševikais buvo sunkiai sužeistas, neteko vienos rankos dviejų pirštų, bet tuos laikus prisiminė kaip prasmingiausią savo gyvenimo laikotarpį.
Domėjausi, iš kur kaimų vyrai sužinojo, kas šalyje vyksta, kad skelbiama Lietuvos nepriklausomybė, kviečiami savanoriai dėl jos kovoti, ją ginti. Juk nei radijo, nei telefonų kaimuose nebuvo. Spauda taip pat mažai ką pasiekdavo, jei šiokia tokia ir egzistavo. Pasirodo, kad jau baigusieji mokslus ar dar studentai – vietinių ūkininkų sūnūs, gerai pažįstami kaimų jaunuoliams, aiškino, pasakojo, organizavo… „Kaimynų Zigmas raitas po kaimus jodinėjo, aiškino, kvietė“, – sakė buvęs savanoris. Kitur vėl kitas – savas, pažįstamas, kuriuo galima pasitikėti. Klausaisi ir gėriesi anų laikų inteligentais ir paprastais kaimų jaunuoliais. Kaip dabar Lietuvai reikėtų tokių žmonių! Manau, jei ne tie baisūs pokario metai, dešimtmečius trukusi okupacija, sąmoningų Lietuvos piliečių – pat­riotų būtų dauguma.
Tėvas buvo visai netoliese, kai per kautynes su bolševikais Alytuje ant tilto per Nemuną žuvo pulko vadas Antanas Juozapavičius. Pasakodamas apie šį tragišką epizodą jis labai jaudinosi, iki ašarų susijaudindavome ir mes – klausytojai. Tarsi filme ir aš viską mačiau, įsivaizdavau. Karininkas šuoliuoja ant puikaus juodo ristūno (jo karčiai plevėsuoja), šaukia savo karius pirmyn… Tie bėgte bėga pirmyn, bet paskui raitą vadą nespėja. Tada jis grįžta prie savo karių, vėl šuoliuoja pirmyn ir… vidury tilto priešo kulkos pakerta didvyrį, jis krinta. O žirgas metasi atgal, grįžta pas savuosius. Kaip čia neprisiminti liaudies dainos žodžių: „O jeigu aš negrįšiu, žirgelis parbėgs…“
Vienas pulko dalinys, kuriame buvo ir tėvas (10 karininkų ir 50 kareivių), bolševikų puolamas traukėsi iš Alytaus per Simną, Kalvariją į Marijampolę. Iš to meto išlikusi uniformuoto ir ginkluoto tėvo nuotrauka. Sakė, kad nusifotografavo Kalvarijoje atokvėpio valandėlę. Paklaustas, kodėl batai tokie purvini, atsakė, kad ne batus blizginti tada rūpėjo. Juk traukėsi tai pėsti, priešo persekiojami.
Pulkas pasitraukė, bet tuoj vėl grįžo į Alytų ir jau pergalingai kovojo su bolševikais. Žuvus A. Juozapavičiui, pulkui vadovavo karininkas K. Ladiga, kurį kareiviai taip pat labai gerbė ir mylėjo.
Įdomus Išlandžių, Strazdų, Naujienos (Marijampolės apskr.) kaimų savanorių apsiginklavimo epizodas. Vyrai nutarė neiti tuščiomis rankomis į besiformuojančią Lietuvos kariuomenę, įsigyti ginklų. Užnemunę tuo metu valdė Vokietija, buvo daug vokiečių kareivių. Vyrai nutarė „konfiskuoti“ jų ginklus. Žinojo, kad jie laikomi vieno ūkininko svirne. Vokiečiai jautėsi labai laisvai ir saugiai, bendravo su kaimo jaunimu, prekiavo įvairiomis atsivežtinėmis smulkmenomis. Vieni vyrai apsimetė, kad nori iš vokiečių pirkti benzininių žiebtuvėlių – „benzinkų“, ilgai aiškinosi, kaip jie veikia, derėjosi, o kiti tuo metu „patvarkė“ be priežiūros paliktus jų ginklus. Nežinia, kaip tie nuginkluoti vokietukai savo vyresnybei aiškinosi.
Didelė dalis mūsų kaimo ūkininkų buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviai – savanoriai, gavę buvusio dvaro žemes. Kai, būdavo, tik susieina, kalbos tuojau nukrypsta į prisiminimus apie buvusius mūšius – kaip puolė priešą, kaip „atstupino“ (atsitraukė), kokiomis aplinkybėmis kurį sužeidė…
Ir vis džiaugėsi iškovota laisve, dirbo, tvarkėsi savo ūkeliuose, neaimanavo dėl pasitaikančių sunkumų, kurių, manau, tikrai buvo daugiau negu dabar. O savo valstybe žmonės tikėjo, net garsiajame Suvalkijos ūkininkų streike nedalyvavo. Kaimo susirinkime seniūnas papasakojo, kad pas jį buvo atvykę kažkokie nepažįstami žmonės, agitavo, kad ūkininkai dalyvautų tame streike. Susirinkusieji ilgai kalbėjosi, svarstė, vieni buvo už, kiti – prieš. Pagaliau nutarė nedalyvauti, spėliojo, ar tas streikas tik nebus komunistų darbas.
Ona JASIONIENĖ-BARTUŠKIENĖ

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.