------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Išnykus šiapus atsirasti anapus...

Autorė su leidėju Andriumi Konickiu Vilniaus knygų mugėje.…ir kad tai įvyktų, trūksta labai nedaug – tik vėjo dvelksmo… Tai kiek perfrazuota mintis: ja baigiasi pirmoji knygos dalis. Ar tai reiškia, kad bus ir antroji?
„Bus“, – teigia neseniai pasirodžiusio romano „Mirties bėgliai“ autorė Ana Lu (marijampolietė Luana Masienė), ją pristačiusi Vilniaus knygų mugėje (išleido „Naujosios Romuvos“ fondas). Nedidelio formato nė šimto puslapių neturinčią knygą filosofas Gintautas Mažeikis pristato mįslingu pamąstymu apie tai, ką atrado tekstuose. Daug: atrodo, kad filosofui juos perskaičius nebuvo lengva trumpai apibrėžti visa, kas prasideda čia ir nuveda skaitytoją drauge su pasakotoja iki begalybės.
„Praėjo devyni mėnesiai po mamos mirties. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau antrą kartą gimusi – vėl mokausi vaikščioti, kalbėti, pažinti aplinką. Tik dabar esu išnešiota ne moters, o anapusinio pasaulio. Toks hibridas – žmogiškas apvalkalas, o genetika jų. (…) Po devynių mėnesių košmarų, po devynių pragaro rato žymių ant veido, po nelaimingų bandymų išeiti turiu teisę kalbėti, ką noriu. Nes žinau, kad žiauriau nei čia, su gyvaisiais, niekur nebūna. Ieškoti bičiulių tarp žmonių beprasmiška – jie veikiau taps tavo priešais, o ne draugais. Ir kiekvieną tavo draugišką gestą lydės nusivylimas. O mirusiųjų draugija visada patikima.
Duomenų bazė pilnėja. Žaidimas, kurį sugalvojau, daugumą baugins, bet kam nors gal bus įdomus. Nors ir tai man nebesvarbu…“
Tai – pati pradžia, skyrius, pažymėtas 00 (knygą autorė skiria tėvų atminimui). Čia lyg ir paaiškinama priešistorė ir intriguojama: koks gi bus tas „žaidimas“, kuris iš tiesų nėra žaidimas, nors pirmo skyriaus pradžia tai lyg ir žada: „Taigi, kviečiu į nuotykį. Tokį, kuris atnaujins kadaise populiarų saloninį užsiėmimą – spiritizmo seansus. Tik dabar nereikės nei baltos žvakės, nei porceliano lėkštelių. Nereikės nei varno plunksnos ar varlės kojelės. Spiritizmo seansas gali vykti bet kur ir bet kada, jei mediumas pasiruošęs.“

*Aišku, ne be šiuolaikinių technologijų, bet jos – tik įrankis, nes esmė glūdi paties žmogaus, bandančio susivokti ir išsiaiškinti, kas su mumis vyksta, iš kur ta nežinomybė ir baimė viduje. Bene labiausiai kaustanti ir neleidžianti kvėpuoti – mirties baimė… Begalinis noras susivokti pirmu asmeniu kalbančią knygos heroję verčia ne tik leistis į paieškas, virstančias neįtikėtinais susitikimais ir persipynusiais su realybe mistiniais, filosofiniais virsmais, bet ir balansuoti ant pavojingos ribos. (Jei kada iš tiesų esate dalyvavę tikrame spiritizmo seanse, veikiausiai esate pajutę sunkiai žodžiais apibrėžiamą jausmą po to – nors nieko tokio su jumis pačiu ir nenutiko.)
Taigi panašus jausmas lieka perskaičius Luanos knygą, kurioje kiekvienas – ar net tam tikros žmonių grupės – įžiūrės skirtingus dalykus. Teko girdėti – ar skaityti – nuomonę, kad skaitytojams, įpratusiems prie nuoseklaus pasakojimo, o labiausiai – prie daugumai priimtinų ir net nesvarstytinų tiesų (gal – „tiesų“?) „Mirties bėgliai“ gali sukelti šoką. Nes tiesomis abejojama, o teiginiai paneigiami. Ir tai – ne apie mus su jumis, o apie dalykus, kurie, kaip mums įdiegta, negali kelti abejonių: „Kol bus baimė, tol religijos už žmogų kurs anapusybės vaizdinius, o ideologijos projektuos tuos vaizdinius šiapusybėje. Duato vartai atsiveria iš abiejų pusių.“ („Duatas egiptiečių mitologijoje – pomirtinis dausų pasaulis, priešaušrio prieblandos ir sutemų sritis. Saulė pakyla vakaruose ir leidžiasi rytuose, o nakties metu teisiamos mirusiųjų sielos“ – iš „Vikipedijos“).
Ši dvipusybė lyg plonytė aukso gija, o gal greičiau – vos įžiūrimi ašmenys eina per visą knygą, kurią skaitant gali tekti kartą kitą pasižiūrėti į enciklopediją ar kokį žodyną. Nes tai nėra lengvas pasiskaitymas. Ir nieko tokio, jei kils noras prieštarauti autorei ar veikėjai: vadinasi, kažkas sujudinta, kad ir labai tolimoje kertelėje…
O baigiant – „Nelieka nei praeities, nei ateities. Nelieka pusių. Nelieka laiko. Trūko tiek nedaug – vėjo. Vienintelio dvelksmo. Kad sujungtų atskirtus. Kad patikėčiau, jog išnykusi šiapus, atsirasiu anapus.“ Taip pasibaigia pirmoji dalis.
Nijolė LINIONIENĖ

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.