------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Liudas  Mažylis: „Į  Berlyną  važiavau  per  Marijampolę...“

Taigi – patys to nežinodami tarsi palydėjome profesorių į paieškas, kurių rezultatas sulaukė visuotinio dėmesio: kai kam sukėlė profesinį šoką, o daugumai – didžiulį džiaugsmą ir euforiją bei su niekuo nepalyginamą vienybės jausmą. Tokio Lietuvoje seniai nebuvo…

Šmaikštaudamas Liudas Mažylis sakė, kad labiausiai didžiuojasi ne savo atradimu, o tuo, kad yra jaunas, geras rašytojas ir kvietė paskaityti savo knygą „99 metai po įvykio“. Joje – daug tiesos ir daug išmonės... „Vis dėlto, kai tau ploja penkiolika tūkstančių žmonių (Kauno „Žalgirio“ arenoje) – jausmas savotiškas… Dabar aš gerai suprantu krepšininkus.“ Taip pirmuosius įspūdžius grįžus į Lietuvą – jau nebe autobusu, nors turėjęs atgalinį bilietą, o lėktuvu – ir patekus tiesiai į „tautos glėbį“ apibūdino Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis, kuris lankėsi Marijampolėje TAU Politinių diskusijų fakulteto kvietimu. Nors pirmasis jo susitikimas grįžus iš Vokietijos įvyko Zypliuose, sakė jaučiantis Suvalkijai skolą: buvo kviečiamas, bet vis nesusidėliojo grafikai – lankėsi „ir Aukštaitijoje bei Žemaitijoje, ir Punske bei Seinuose, ir už Atlanto, ir už Lamanšo… Išeivijai (nenoriu sakyti „emigrantams“), sakyčiau, Lietuvos reikalai gal net svarbesni negu mums, jais labai domimasi.“
Nors klausytojai neeiliniai, be to, girdėję ar skaitę daug interviu, matę ir televizijos laidų, išgirdus gyvą pasakojimą ir žinomi dalykai nušvito kita šviesa. Auditorija sekė minties viražus kone sulaikiusi kvapą, nes ne tik unikalias žinias bei patirtis, bet ir žinomus faktus L. Mažylis pateikia ir komentuoja originaliai, nušviesdamas netikėtu kampu ir kviesdamas drauge pamąstyti. Pasak jo, Vasario 16-osios Akto suradimas buvo logiškas jau nuveikto darbo tęsinys – tereikėjo kruopščiai paanalizuoti to meto tarptautinę situaciją ir įvykių seką, atkreipiant dėmesį į mažiausias detales. „Nieko nuostabaus, kad atsirado ten ir taip. Istorikai juk žinojo, kad dokumentas su 20 parašų buvo nusiųstas į Vokietiją. Dar 1928 metais, minint 10-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines, tauta sunerimo: o kur Aktas? O Vasario 16-oji iš karto buvo pripažinta svarbiausia švente: būtent šią dieną 1919 metais prisiekė savanoriai, eidami į mirtį…“
Liudas Mažylis savo pasakojimą pradėjo demonstruodamas ir komentuodamas Petro Kalpoko paveikslą „Signatarai“, kuris buvo nutapytas 1939 m. specialiai Niujorke vykusiai Pasaulinei parodai. Įspūdingo dydžio (2,7×3,75 m) kūrinys į Lietuvą grįžo tik 2007 metais, eksponuojamas Signatarų namuose. P. Kalpokas kiekvieną signatarą piešė atskirai, darė daug eskizų ir, tikėtina, daug klausinėjo, nes visos kambario detalės, daiktai nutapyta labai kruopščiai, atitinka kitus aprašymus bei pastebėjimus. Svečias kvietė įsivaizduoti 1918 metų atmosferą: karas, okupacija, visko trūksta, vasario mėnesį net surasti šiltą patalpą nelengva… Ir ne taip sklandžiai, kaip dažnas įsivaizdavo (o ir dabar jaunesni nesuvokia, kad nebuvo ne tik šiuolaikinių ryšio priemonių, bet ir tokio transporto – netgi spausdinimo mašinėlė buvo ne visur…), viskas vyko. Skirtingoms partijoms atstovaujančių žmonių požiūriai ir nuostatos kirtosi, tačiau vardan Lietuvos buvo surastas kompromisas ir sutarimas. „Nepriklausomybės aktas (taip įvardintas vėliau) buvo ir ideologinio susitaikymo aktas. Dešimt iš dvidešimties signatarų buvo studijavę Sankt Peterburge, kiti – Europos šalių universitetuose. Tai buvo labai išsilavinę ir labai darbštūs žmonės, pradžioje gal trūko diplomatinės patirties, bet greit ir jos atsirado. O paskui, be kitų valstybei skirtų darbų, ne vienas jų rašė vadovėlius – ir ne po vieną. Štai A. Smetona ne tik parašė aritmetikos vadovėlį, bet ir sulietuvino matematikos terminus… L. Mažylis sako, kad vis iškyla šio dokumento autorystės klausimas: štai Amerikoje dvi garbios ponios, signatarų dukros, prirėmė profesorių prie sienos šito klausdamos – o gal tai buvęs kurios iš jų tėvas? Jo nuomone, tai – kolektyvinės kūrybos dokumentas. O nustatyti, kieno ranka surašytas pirmasis egzempliorius, pavyko tiksliai, bet tik ilgai bendradarbiavus su specialistais, kuriems reikėjo surasti daug papildomos medžiagos: tai tikrai Jurgio Šaulio rašysena. Įdomių detalių L. Mažylis pateikė apie dokumento spausdinimą mašinėle ir kitus tarsi smulkius, bet iš tiesų labai svarbius šimtmečio senumo faktus ar detales. Parašai po Akto tekstu sudėti pagal vokišką abėcėlę, o pasigilinus į archyvus tampa aišku, kas ką stebėjo tuo istoriškai sudėtingu laiku…
Kai šis profesorius pasakoja, abejingų salėje nėra. Fakulteto dekano Kazio Balicko bei kitų klausiamas profesorius atsakė į klausimus. Apie tai, kad prasidėjo ši istorija… dėl lietingos 2016 metų vasaros. Atostogaujant Druskininkuose ir skaitant knygas ėmęs mąstyti apie artėjantį Lietuvos jubiliejų. Kai ėmė domėtis, kas ir kokius darbus daro ar tyrinėja, paaiškėjo, kad niekas iš istorikų gildijos šimtmečiu nesidomi, nes „ne istorikų pareiga ieškoti artefaktų“… Profesorių tai gerokai nustebino. L. Mažylis yra aistringas kolekcininkas (sako, kad tai labai pavojinga aistra), turi ir trylikos signatarų parašus – kvietė atsiliepti tuos, kas galbūt gali padėti gauti likusius. Jį domina daugybė dalykų. Tad ir pradėjo gilintis, nors, sakė, patirties dirbti archyvuose turėjęs ne itin daug. Teigia, kad tiesiog sekėsi, juo pirmiausia patikėjo ir idėją ieškoti Vasario 16-osios akto parėmė VDU vadovybė, dabar profesorius turi padėjėjų ir tebėra visapusiškai remiamas. O kiti? Sako nelabai klausęs, kas ką sakė, nes darbo ir be to apsčiai. Kur dar ieškoti svarbiųjų dokumentų? Galinčios būti „bent šešios trajektorijos, gali būti, kad kur nors tebėra tekstas be parašų, o be to – yra dar daugybė kitų dokumentų, archyvų taip pat ne vienas ar du. Ieškoti reikia ne dėl sensacijų ar atlygio (beje, Akto suradėjui žadėtasis milijonas taip ir lieka už mistikos ribų), o todėl, kad įtvirtintume save. Be reikalo į savo istoriją kartais žiūrime lyg su panieka: esame maži, kaip akmenėlis prie didžiųjų kelio… Nieko panašaus! Jei būtume buvę tokie nereikšmingi, niekas su mumis prieš šimtą metų nebūtų derėjęsis ar paisęs mūsų nutarimų bei deklaracijų.“
Nijolė TREINYTĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.