------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Miestas turi būti atviras: visoks ir visiems“ (Komentarai, nuomonės)

Tuo įsitikinę Reda ir Algirdas Marcinkevičiai – ne tik architektai, konkrečiais darbais prisidėję prie daugelio pastarojo meto vyksmų bei pokyčių Marijampolėje. Jie ir aktyvūs kultūrinio gyvenimo dalyviai, besilankantys įvairiausiuose renginiuose, bendraujantys su daugeliu skirtingų žmonių, tad žinantys situaciją ir jaučiantys tai, kas vadinama miesto gyvenimo pulsu… Šiais metais, kai Marijampolė yra Lietuvos kultūros sostinė, šis pulsas dar intensyvesnis, tačiau tai, kas vyksta – netrumpo ankstesnio įdirbio tęsinys.

Reda ir Algirdas Marcinkevičiai įsitikinę: ir maži darbai puošia miestą.Matydami tai, kas vyksta mieste, ne viename šių vyksmų dalyvaudami ne tik kaip stebėtojai, pašnekovai sako, kad gražių dalykų, pozityvo tikrai daug – ir smagu, kad tai prasidėjo jau seniai. „Miestas ne tik tvarkomas – būtent tai pirmiausia pastebima iš šalies. Ne pirmi metai vyksta daug renginių skirtingose erdvėse – ir tuo reikia tik džiaugtis, o šiemet jų ypač gausu. Net ir nedidelis renginys, sujudimas, į kurį susirenka žmonių, jau savaime kelia tos vietos vertę, o jei to vyksmo daug, jei jis neretas… Kyla ne tik tos vietos, bet ir čia besilankančių savivertė. Apie tai mes svajojome ir kurdami Poezijos parko viziją: ką nors darydamas juk visada abejoji, svarstai, ieškai geriausio galimo varianto. Buvo visokių minčių, siūlymų: ar reikia tiek dėmesio skirti šiam objektui, gal tuos pinigus, kurių prireiks norint viską įgyvendinti, padalyti į keletą smulkesnių dalių? Mūsų grupei atrodė, kad tai turi būti centrinis parkas, pritaikytas įvairioms laisvalaikio reikmėms, renginiams, kad jo nereikia užgriozdinti kokiu stacionariu statiniu (ar statiniais). Svarbu, ne tik kaip kas atrodys – vienas svarbiųjų klausimų formuojant bet kokią erdvę visada: o kur čia žmonės? Ką jie veiks? Yra, tarkime, kokia nežinoma jaunimo muzikos grupelė – ar ne tokiose erdvėse, be didelių scenų jie turėtų pradėti? Nepatiks – daugiau niekas neateis, o gal kaip tik – patiks, apie juos sužinos… Šito norime miesto erdvėms. Be viso kito, kas padaryta – ir galimybė improvizuoti, jausti laisvę. Bet jei čia bus, tarkime, paminklai garbiems žmonėms – ar smagiai jausimės matydami, kaip ten laipioja vaikai? Taip ir kiti dalykai. Kad žmogus išsilaisvintų, jam reikia pramogų, išeiti iš namų. Pastaraisiais metais Marijampolė stipriai pasikeitė, į miestą atėjo menas. Ne tik į parodų sales – į kiemus, viešąsias erdves, ir ne koks nors kičas, nes dirbo čia profesionalai. Smagu, kad „Malonny“ projektas taip sudomino jaunimą – jiems tai didžiulė ir vertinga patirtis.

Mes sakome, kad dabar miestiečiai turi pradėti gyventi, būti tose erdvėse, rasti vietos savo mieste. Kad būtų malonu čia dirbti, kad ir pinigus čia leistume… Be jokios abejonės norint, kad miestas būtų gyvas, reikia ir pinigų.“
Ne vien tik Lietuvą pažįstantys, daug matę ir visokių patirčių turintys architektai sako, kad visada žavisi nedidelių miestų įvairiose šalyse gyvenimu, kur žmonės turi „savo“ kavinukę, parduotuvę ar kepyklėlę, kurioje nuolat apsiperka, nors ten gal ir brangiau nei dideliame centre… Pas mus (visoje Lietuvoje) daug neišspręstų tarsi ir nesudėtingų dalykų, trūksta lankstumo, kartais – geros valios. Pasak pašnekovų, „miestas turi gyventi visose plotmėse – nuo prekybos iki meno. Blogai, kai sureikšminama, išskiriama viena ar pora sričių. Reikėtų nesuabsoliutinti, tarkime, miesto dalies, paveldo objektų, kūrinio ar kurio istorinio laikotarpio… Viskas juk gyva, keičiasi – niekur nuo šito nedingsime. Reikia mąstyti ir protingai pritaikyti.“
Abu Marcinkevičiai vienos nuomonės: tikras menas, gera muzika daro teigiamą įtaką. Ne kiekviename didmiestyje susirinktų tiek klausytojų, kiek būna klasikinės muzikos koncertuose ir bažnyčiose, ir kitose didelėse erdvėse pas mus. Tą patį galime pasakyti ir apie džiazą, įdomius, modernius projektus. Jie sako, kad skatinant ir raginant reikia atsižvelgti ir į tai, kokia situacija: tarkime, galima gatvę paskirti vien pėstiesiems, bet jei dabar ji tuščia – ar bus gyvybės? Pirmiausia turi atsirasti kavinukės, kitokie traukos objektai, kad žmogus norėtų sustoti, užsukti. Juk labai laukiame turistų – ką, be lankytinų objektų, dar galima pasiūlyti?
Kita vertus, neretai stebina ir žmonių požiūris į naujoves, tolerancijos stoka: dėl kelių stalelių Gedimino gatvės šaligatvyje kilo šaršalas, nors tokius dalykus reikėtų tik sveikinti. „Džiaukimės, kad kavinės „eina į gatves“ – ten atsiranda gyvybė, vyksmas, – sako Reda Marcinkevičienė. – Nesuprantu žmonių pasipriešinimo iniciatyvoms – ir tikrai geroms. Atsirado besipriešinančių mūsų aikštės apšvietimo idėjai (nors aikštė iki šiol nėra traukos centras), kai kam nepatinka ir sienų piešiniai ar spalvos… Kodėl viską neigiame? Žiūrėkime į savo miestą su meile, taip, kaip tie, kas patys reiškia visokias iniciatyvas ir jas įgyvendina. Štai kad ir veidasienė – kiek pradžioje būta skepticizmo, abejonių, o matome, kad sumanymas tikrai geras. Graži, sutvarkyta vieta taip pat ir drausmina. Visada džiaugiamės, kad įvairių idėjų sumanytojai (jaunimas) ateina pasitarti, kartais – sužinoti, ar savo projektu „neiškris“ iš tos ar kitos erdvės. Gal tai ir nedidelės idėjos, bet smagu, kad jų yra“. Pašnekovai džiaugiasi, kad vyksta didieji tęstiniai projektai, kad juos remiantys žmonės neatstumia kūrėjų.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.