------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

(Ne) šventinės mintys

Nepriklausomybės akto sig­nataro Petro Klimo giminaitis, Vasario 16-osios klubo, vienijančio signatarų artimuosius, pirmininkas, profesorius Remigijus GULBINAS šiais, ypatingais Lietuvai metais, daug kur kviečiamas, su daug kuo susitinka, mato ir džiugiąją šimtmečio renginių pusę, gražius darbus, bet yra ir daug dalykų, keliančių neramias mintis. Tad ir paprašėme jomis pasidalinti su mūsų skaitytojais.

Profesorius Remigijus GULBINAS.– Jau keletą metų gyvename laukimo nuotaikomis: kaip švęsime Nepriklausomos Lietuvos šimtmetį, ką naujo pastatysime, surengsime, kokių svečių prikviesime. Vyriausybės, šita ir buvusioji, buvo rimtų dalykų prigalvojusios: Tautos namus Vilniuje pastatyti, Lukiškių aikštę rekonstruoti taip, kad visi aiktelėtų, o paminklų pristatyti galybę – signatarams, Lietuvos savanoriams, partizanams ir kitiems mūsų šalį kūrusiems, nuo priešų gynusiems, dažnai savo galvą padėjusiems… Gaila, kad spėjome tik mažą dalį šių planų bei projektų įgyvendinti iki šimtmečio dienos. Bet nenuliūskime – rimti darbai per naktį nepadaromi. Liūdna tik tai, kad lietuviai tarpusavyje susitarti nebemoka: dėl paminklo patriarchui Jonui Basanavičiui vos ne į atlapus vienas kitam garbingi vyrai puolė, dėl Lukiškių aikštės pusė Lietuvos susipjovė, visi tik gražiai kalba, tik niekas nieko nedaro. Neįsivaizduoju, kas būtų buvę, jei svarstytume, kur ir kaip statyti atominę elektrinę: ko gero, net sužadėtiniai tarpusavyje bartųsi… Negana to, net ir Gedimino kalnas bando griūti, lyg mums bėdų dar per maža. Atgaiva širdžiai tik tai, kad profesorius Liudas Mažylis Nepriklausomybės aktą surado, ir jis atkeliavo į Signatarų namus, kur kiekvienas gali jį apžiūrėti. Ir vien dėl to pradėjome jaustis piliečiais, suradusiais savo „gimimo liudijimą“, galinčiais smagiai atšvęsti Vasario 16-ąją, organizuoti įvairiausias parodas, vėliavų žygius, bėgimus, kurti naujus kino filmus ir televizijos laidas, iš naujo susipažinti su krašto šviesuolių likimais. Tikrai ne be reikalo prof. L. Mažylis sulaukė neregėto pripažinimo ir pagarbos ženklų iš įvairių sluoksnių: valstybės vadovų, akademinės ir istorikų bendruomenės, miestiečių ir kaimiečių.
Šventinės dienos ir Vasario 16-osios signatarų veiklos priminimas, patriotinės televizijos laidos man sukėlė ir neramių minčių. Sugrįžkime į 1917 metus, niūrų, šąlantį ir badaujantį Vilnių, prisiminkime jo gatvėmis vaikščiojusius ginkluotus vyrus, kalbančius vokiškai, lenkiškai, rusiškai ir retai kada – lietuviškai. Ir saujelę Lietuvos inteligentų, tik tarpusavyje tikinčių laisvos, nepriklausomos Lietuvos vizija. Jie taip pat, kaip ir visi kiti, gyveno įtampos, netikrumo dėl krašto ir šeimos ateities bei savo gyvybės atmosferoje. Bet mąstė, ne kur surasti malkų krosniai pakurti, o apie kraštą, kuriame nebus engiančių, raštą draudžiančių, savo tvarką diktuojančių. Mąstė, kaip sukurti iš tvyrančios pokario suirutės kraštą, kuriame būtų gera gyventi visiems jo piliečiams. Susimąstykime, o kas būtų buvę, jei J. Basanavičius būtų pasakęs: nusibodo tie šalčiai ir jūs visi, grįžtu į Bulgariją; broliai Vileišiai pardavę namus ir persikėlę į Italiją ar Prancūziją, S. Narutavičius radęs pelningą darbą Varšuvoje… Kokia kalba mes visi kalbėtume dabar, kam Lietuva priklausytų? Arba jei 1990-ųjų kovą Sąjūdžio rinkti deputatai būtų suradę pasiteisinimą, kodėl neatvyko ar rado progą išvykti iš istorinio tuometės Aukščiausiosios Tarybos posėdžio, atstačiusio nepriklausomybę.
Juk jie taip pat žinojo, kad rizikuoja ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvybe. Net šiurpas per nugarą nueina vien tai įsivaizdavus.
Dabar mes gyvename nepalyginamai geriau, nei 1918-aisiais, ar 1990-aisias, tačiau labai dažnai girdime: mano vyras, vaikai ar giminės emigravo ir Lietuvą aplanko tik per didžiąsias šventes… O ar aplankys jie savo tėviškes, kai mūsų jau nebus? Ar tik sumokės firmoms, tvarkančioms kapus? Ar susikalbėsime su būsimais anūkais? Sunkios mintys apninka, skaitant statistikos pranešimus: jau beveik milijoną praradome, sugrįžtančius tik šimtais skaičiuodami. Ar tikrai dėl didesnio uždarbio verta bendravimą su tėvais, draugais ar kaimynais iškeisti į pokalbį „Skype“? Ar vyriškai elgiamės, susidūrę ar net nespėję susidurti su negandomis, iškart prisipažįstame bejėgiais, gebančiais tik „balsuoti kojomis“? Net mūsų tikrai tolerantiškoje šalyje ekonominiai migrantai sutinkami su nepasitikėjimu, netgi pašaipa (nežinia kodėl, juk jų visai nepažįstame). Ar tikrai verta pabūti jų kailyje? Negaliu smerkti išvykusiųjų pasirinkto gyvenimo kelio, neturiu tam teisės. Noriu tik labai gražiai paprašyti, kad padirbėję kiek laiko grįžtumėte į mieliausią, gražiausią pasaulio kraštą – Lietuvą, nes tik čia būsite vadinami ne šiaip gyventojais, bet jos piliečiais…

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.