------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Poezijos parke – ne tik vasaros karštis

Atsinaujinusios miesto erdvės formuoja naujas kultūros tradicijas

Kaip ankstesniais metais, taip ir šiemet nuo gegužės pabaigos, kai „Miesto dienų“ šventė savo šurmuliu tarsi atrakina ir paskandina renginių gausoje šią erdvę, visai vasarai ji tampa kultūrinio gyvenimo vienu iš centrų. Ko gero, intensyviausiu – o šiemet tai tikrai. Yra jau tradicinių dalykų, bet ima ir „ištinka“ kas nors netikėto, visai naujo. Šiemet tai buvo tarptautinis skulptorių pleneras – bet apie jį vėliau.

Atėję į koncertą Poezijos parke žmonės įsitaiso kaip kam patogiau... Jeigu prisimintume…
…ne tokią jau gilią senovę: nukeliautume laiku daugiau nei trejetą dešimtmečių atgal, vargiai beatpažintume šią vietą. Tik vyresnieji prisimena, kaip atrodė teritorija palei Javonį ir Šešupę – ta, kur dabar mėgaujamės fontanais, pavėsiu šią tropinę vasarą, gėlynais, o bent kartą ar du per savaitę – ir renginiais šiltą popietę ar vakarą… Fragmentėlis iš Kęstučio Subačiaus, tuomečio miesto vadovo, knygos „Marijampolės miestas“.
„Prie Javonio upeliuko tuo metu stovėjo buvusi miesto kepykla, paversta konditerijos, kulinarijos cechu, su išlikusiu aukštu ir nevykusiu kepyklos kaminu, du prekių sandėliai, vienas jų, kaip man paaiškino, su strateginėmis druskos atsargomis. Viename kažkada veikė miesto pirtis, todėl ir čia stovėjo galingas kaminas. Tebebuvo išlikę lentinėmis aklinomis tvoromis aptvertas visuomeninio maitinimo įmonės transporto kiemas ir dirbtuvės, šaldytuvų remonto dirbtuvės… Už druskos sandėlio, prie pat upelio stovėjo keturi seni, apšepę mediniai avariniai namai. Dar toliau – jau pokario metais pastatyti trys sodybinio tipo namai ir dar du, statyti prieš karą, bet karo metais apgriauti (beje, ne vienas iš paminėtų objektų gana dažnai užteršdavo Javonį – N. L.)…
Improvizuotą ekspoziciją padeda rengti portugalas Arlindo Arezas. 1982–1983 m. parengti upelio sutvarkymo, fontanų, parko išplanavimo ir apželdinimo, tiltelių ir pagrindinių laiptų iš aikštės į parką projektai. 1984 m. pradėjome juos įgyvendinti. Pirmiausia reikėjo nugriauti čia buvusius senuosius statinius. Šių darbų vykdymas virto nelengva problema, mat buvo paliesti automobilių garažus turinčių žmonių interesai…“
Ar bereikia sakyti, kad tokie planai ir darbai sulaukė didžiulio rezonanso? Tai buvo dideli užmojai, skeptikai netikėjo, kad jie tikrai bus įgyvendinti. Tačiau svarbiausi darbai jau buvo baigti 1985 metų pavasarį, o po metų prie tuometės Vinco Mykolaičio-Putino internatinės mokyklos susirinkę žmonės klausėsi „Poezijos pavasario“ dalyvių skaitomų eilių – tai buvo pirmasis renginys dar tebesiformuojančio parko erdvėse. Iš čia ir kilo dabartinis pavadinimas: „Paukštė mums dovanojo Poezijos vardą, kuris įrašytas į miesto istoriją. Parko vardą vis atkartodavo pradėję trykšti fontanų krištoliniai purslai ir juose besimaudantys saulės zuikučiai, kuriuos su šypsenėle ganė „Šešupė“ prie tuomet dar gležnų lietuviškų berželių.“ Taip lyriškai prisimena K. Subačius pradžią.

Atsinaujinusios erdvės – žmonėms ir kultūrai
Projektui „Poezijos parko teritorijos sutvarkymas Marijampolėje“ Lietuvos architektų sąjungos teikimu 2012 metais buvo paskirta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos respublikinė premija.Auga medžiai ir krūmai – ne visada taip, kaip norėtume, nuolatinės priežiūros reikalauja fontanai ir kita įranga: kiekviena erdvė, kokia bebūtų, laikui bėgant kinta. Poezijos parko augmenija ne tik suaugo, bet ir sutankėjo, buvo išdžiuvę fontanai (o čia dar ekonominė krizė…) ir parkas prarado pirmykštį žavesį. Tarsi buvo aišku, kad jį reikia tvarkyti, nors kai buvo imtasi didžiulio projekto – gal dar atsimenate – kaip ir anksčiau, kilo nemažas šaršalas. Vis dėlto rezultatas pranoko lūkesčius: tik priminsime, kad projektui „Poezijos parko teritorijos sutvarkymas Marijampolėje“ Lietuvos architektų sąjungos teikimu 2012 metais buvo paskirta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos respublikinė premija. Tai architektų grupė: Gintas Vieversys, Tomas Eidukevičius, Andrius Byčenkovas, Reda ir Algirdas Marcinkevičiai. Atverti erdves, ypač akcentuojant vandenį, sukurti keletą kamerinių taškų, kur ne tik vyktų visokie renginiai, bet ir žmonės rinktųsi tiesiog pabūti gamtoje – tokia buvo koncepcija. Ir šiandien nelengva būtų suskaičiuoti, kiek visokio vyksmo čia telkiasi.
Prie pagarbos ženklo Vytautui Kernagiui – paminklo jo dainai „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ (skulptorius Julius Narušis, kurio skulptūra „Šešupė“ parke stovėjo nuo pradžios) kukliu koncertu prasidėjęs susibūrimas šiemet jau virto festivaliu. Nebe pirmą kartą šią vasarą į Poezijos parką kviečia „Vasaros akvarelės“ – tikra įvairovė koncertų bei projektų įvairiam skoniui, nes čia pasirodo ir savi mėgėjų kolektyvai, ir įvairūs svečiai. Jau nuo seno liepą čia vis tarsi nežinia iš kur atsiranda poezijos vakarai ir naktys: būtinai šviečiant pilnačiai…
Šiemet penktojo klasikinės muzikos ir džiazo festivalio „Marijampolė Music Park“ dalis koncertų taip pat vyks šioje erdvėje, kur aplinka tinkamesnė ramesnei muzikai (Vytauto parką užvaldo džiazas). Festivalis visą savaitę džiugins pačioje rugpjūčio pabaigoje.
Ne pirmi metai vasaros vakarais čia po atviru dangumi rodomas ir kinas. Šių metų lietuviško kino programa itin didelė ir plati, „Kino karavanas“ sėkmingai juda pirmyn, nes kaip reta iki šiol palankūs orai. Tiesą sakant, marijampoliečiai jau su jais apsiprato – kaip ir su tuo, kad net ir daugybę kėdžių pastačius vietos gali pritrūkti, nes iš tiesų neretai būna tikras anšlagas. Praverčia patiesaliukai, kai kas ir sulankstomą kėdutę atsineša… Kam nepatinka ar atžalos neduoda ramybės – galima atsitraukti prie žaidimų zonos ar prisėdus ant suolelio tolėliau pasidžiaugti ramiu vandens čiurlenimu bei vakare sužibusiomis šviesomis…

Plenero dalyviai buvo sužavėti (ir sukūrė mielų darbų)
Zigmas Buterlevičius sako, kad prie jo „Žemės ausies“ galima ir pasiguosti, ir eilėraštį į ją pašnabždėti – tikrai išgirs... Vienas Lietuvos kultūros sostinės vasaros akcentų – tarptautinis skulptorių pleneras Poezijos parke. Toks projektas čia vyko pirmą kartą. Kaip akcentavo parką projektavę architektai, jų vizijose šis objektas – tai kūrinys: gyvas, nuolat kintantis ir pasipildantis naujais akcentais, dekoratyviniais elementais.

Viešnia iš Lenkijos iš Šešupės ištraukė „Žuvį“. Plenero tema – šiuolaikinė poezija. Kaip ją išreikšti ne žodžio (kartais – pritariant muzikai) skambesiu, ritmika, pauzėmis, o akmens ar metalo kalba? „Poezija yra jausmas, kurį autorius išreiškia savaip, tas, kuris klauso ar skaito, priima savaip, asmeniškai… Modernūs šiuolaikiniai skulptorių kūriniai, atsiradę ten, kur jų anksčiau nebuvo, privers stabtelėti, įsižiūrėti – tai ir yra gyvybė. Ateityje tokių akcentų turėtų atsirasti daugiau: projektuodami mes matėme modernų parką, kovojome, kad jis nebūtų konservatyvus. Manome, kad poeziją atspindi ne konkretūs paminklai, o gamtos ir žmogaus improvizacijos…“ Tokios ir panašios mūsų architektų mintys buvo išsakytos plenerui prasidedant; svečiai, iki atvykimo į Marijampolę su būsima darbo ir savo kūrinių „gyvenimo“ vieta buvo susipažinę tik iš gautos medžiagos. Visi vienbalsiai sakė, kad tikrovė pranoko lūkesčius, o poezijos dvelksmą jie jutę būtent dėl nuolatinės kaitos parke: dieną vaizdas vienoks, vakarėjant keičiasi, o kai sužimba šviesos – „tikra fantastika“, ypač žavėjo vandens gyvybingumas. Svečiai iš Serbijos, Portugalijos, Lenkijos ir Lietuvos sakė net turėję kiek pakeisti pirminius sumanymus.
Zigmas Buterlevičius sako, kad prie jo „Žemės ausies“ galima ir pasiguosti, ir eilėraštį į ją pašnabždėti – tikrai išgirs... Pleneras vyko birželio–liepos sandūroje, deja, jo dalyviams gerokai trukdė daugumos tiek laukti lietūs, o baigiamasis renginys sutapo su projekto „Malonny“ pabaiga… Tačiau susidomėjusieji su projekto kuratoriumi Zigmu Buterlevičiumi bei dalyviais (gaila, kad kai kurie turėjo išvykti) susipažino su naujaisiais parko akcentais. Akvarelininkė Saulė Urbanavičiūtė surengė improvizuotą parodą, kurią įkvėpė baltosios eilės.
O ką gi išgirdo, pajuto ar išvydo mūsų pamėgtame parke plenero dalyviai? Vilnietis Liutauras Griežė, skulptūras kuriantis ne tik iš tradicinių medžiagų, taip pat besireiškiantis kituose žanruose, pavaizdavo žmogų kaip dvilypę asmenybę: jis ir traukia prie savęs (gal žemės rutulį?), ir stumia atgal… Serbo Ivano Markovičiaus darbas vadinasi „Asociacijos“: kai jį apžiūrinėsite, žinokite, kad tai – tas pats akmuo, tik dalis jo žmogaus pastangų dėka neatpažįstamai pasikeitusi. Serbas Vukasinas Milovičius savo darbą iš juodojo metalo laužo pavadino „Parko (kalnų) dvasia“, kuri turės saugoti parką, o lenkė Olga Vielogurska sakė tikisi, jog jos „Žuvis“, panaši į dinozaurą, labiausiai patiks vaikams…
…Kaip naujieji kūriniai susigyvens su kitomis parko dvasiomis ir, svarbiausia, čia besilankančiais žmonėmis, laikas parodys. Realistas gal paklaus: tai kur čia poezija? Pabandykite šalia kurio nors pabūti ilgėliau, įsiklausyti, pamąstyti…

Nijolė LINIONIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.