------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Protėvių palikimas, liudijantis mūsų unikalumą (Projektai)

Gintautas Zabiela sakė, kad vis dar atrandama naujų piliakalnių (daugiausia miškingose, apleistose vietovėse), tačiau Užnemunėje naujų identifikuoti nepavyko...2017-ieji buvo paskelbti Piliakalnių ir Bendruomenių metais. Marijampolės kultūros centras, be kitų veiklų, ėmėsi projekto „Sūduvių ugnys – budinam svietą“, kuris sulaukė nemažo dėmesio bei gerų atsiliepimų. Šiemet nutarta jį tęsti, nes, pasak jo koordinatorės Linos Bankauskaitės-Šleinotienės, piliakalniai tebestovi, o mes apie juos dar tiek daug nežinome, bendruomenės, pernai gražiai renginiuose dalyvavusios, tebėra, o temos, į kurias pradėta gilintis, toli gražu neišsemtos… Sukaupta patirtis bei entuziastų noras ir paskatino vėl „budinti svietą“.
Kaip ir pernai, pirmiausia pakvietė baltiškų amatų dirbtuvės: juvelyrikos pradmenų mokė Vaida Druskytė, baltų kostiumo paslaptis giliau atskleidė dr. Daiva Steponavičienė. Seminaras-sueiga „Piliakalnių būtis“ – dar vienas projekto segmentas. Jį pradėjo apeiginio dainavimo grupė „Dijūta“, ne tik atgaivinusi senąjį giesmių ir dainų atlikimą, bet ir demonstruojanti baltiškus apdarus.
Dr. Gintautas Zabiela nagrinėjo temą „Naujausia Lietuvos piliakalnių istorija“. Mokslininkas pagyrė marijampoliečius už idėją tęsti pažintį su savo krašto (o ir visos Lietuvos) piliakalniais, nes jie yra „vieni seniausių mūsų identiteto ženklų, liudijančių apie mūsų buvimą šioje žemėje. Su piliakalniais reikia susipažinti betarpiškai: į juos žiūrint, gėrintis, domintis istorija. Kas tie piliakalniai, kurių priskaičiuojame apie 1000 ir vis atrandame naujų? Tyrinėta maždaug kas ketvirtas, o tie tyrinėjimai – lyg knygos skaitymas: iš keleto puslapių ne kažin ką sužinosi. Taigi „skaitytojų“ tebelaukiama. Be visų kitų titulų, dr. Joną Basanavičių būtų galima tituluoti ir vienu pirmųjų archeologų, nes šioje srityje nemažai nuveikė.
Projekto koordinatorė Lina Bankauskaitė-Šleinotienė. „Ant šitų kalnų susitvirtino mano lietuviškumas“ – ši frazė kalba pati už save. Kalnus (piliakalnius) matė savo gimtajame krašte rinkdamas tautosaką. Lygumose kalnai išsiskiria, jų forma dirbtinė, o kalvotose vietovėse dažnai būdavo patobulinama tai, kas gamtos sukurta, todėl tie mūsų piliakalniai labai nevienodi, o dėl skirtingo traktavimo kyla diskusijos. Šiame regione piliakalnių tankis mažesnis negu visoje Lietuvoje. Piliakalnių metai buvo skelbiami, siekiant atkreipti dėmesį į šį mūsų paveldą (beveik sunyko pasakojimai – žodinė tradicija), suaktyvinti tyrinėjimus, nes nėra dviejų vienodų piliakalnių, o juose slypinčios paslaptys irgi skirtingos. Deja, pastaruoju metu tyrinėjimai „susitraukė“, o archeologija tapo komercijos dalyviu: 99 proc. tyrinėjimų vyksta dėl statybų ir panašių dalykų…“
Temą tęsė, labiau akcentuodamas piliakalnių tvarkymo ir pritaikymo problemas, archeologas Zenonas Baubonis. „Greta bažnyčių bokštų, dvarų sodybų piliakalniai yra viena mūsų kraštovaizdžio dominančių, tuo išsiskiriame iš kitų šalių. Šiandien jie turi ir didelę auklėjamąją reikšmę, jų tvarkymui, išsaugojimui nukreipta ir europinių lėšų. Daug kur įrengti laiptai, kitur tai planuojama padaryti. Deja, tenka konstatuoti, kad ir šiame krašte ne vienas piliakalnis liko ar liks tik prisiminimuose. Dingo Tarašiškių, Buriškių piliakalniai, akyse nyksta Meškučių piliakalnis prie pat miesto, apleistas Kumelionių piliakalnis… Prarandame vieną pagrindinių vertybių: kas žino Lakinskų ar Piliakalnių piliakalnius, kurie dingę tarp medžių? Varnupių, Šakališkių, Padovinio piliakalniai niekada nebuvo apaugę, o kalbant plačiau – egzistuoja priešprieša tarp paveldosaugininkų ir aplinkosaugininkų. Tai tikrai nepadeda bendram tikslui.“
Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vyr. valstybinis inspektorius Ramūnas Kryžanauskas pasidžiaugė, kad sumažėjo šiurkščių pažeidimų, nesankcionuotų kasinėjimų, didesnė problema – želdiniuose skendintys piliakalniai, esantys miškui priskirtoje žemėje. Kai kuriuos dalykus reikėtų spręsti vyriausybės lygmeniu.
Kas, kokie buvo tie žmonės, kuriems buvo svarbu piliakalniai? Kiek mums svarbi praeitis ir ką jos tyrinėjimas bei žinios duoda šiandienos žmogui? Kodėl taip svarbu pažinti savo šaknis ir ar būtina „reanimuoti“ senuosius papročius, tradicijas, kas mums šiandien iš to palikimo aktualu, kaip švęsti šventes? Šiuos ir panašius klausimus kėlė ir bandė į juos atsakyti antropoteosofų bendrijos atstovės Violeta Skinderienė ir Jurgita Rumšienė (antropoteosofija – žmogaus suvokta Dievo išmintis).
Balandžio 21 d. 16 val. – dar vienas projekto renginys: pavasario žalumos šventė (Jorė) Liudvinavo piliakalnio apylinkėse.
Nijolė LINIONIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.