------------------------------------
------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Tarp pilkų debesų“ – mūsų praeitis ir dabartis

Lietuvoje, ne išimtis ir Marijampolė, šiuo metu rodomas amerikiečių režisieriaus ir prodiuserio (JAV lietuvio) Mariaus Markevičiaus sukurtas filmas pagal rašytojos, taip pat Amerikos lietuvės Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“. Šis jautrią tremties temą palietęs kino kūrinys sulaukė neįtikėtino populiarumo. Štai Marijampolės „Spindulio“ kino teatre rodytas dvi savaites, o salė – perpildyta, atėjus prieš seansą bilieto nebuvo įmanoma gauti – žiūrovams reikėjo juo pasirūpinti iš anksto.

Patriotizmas tarsi sklando tarp mūsų…
Vaida (viduryje) sako, jog sunkiausia filmuojantis jai buvo dešimtis kartų atlikti tuos pačius veiksmus.Filmas „Tarp pilkų debesų“ jau tapo reiškiniu ir Lietuvoje, ir daug platesniu mastu, kaip ir to paties pavadinimo R. Šepetys knyga, JAV tapusi „New York Times“ bestseleriu. Knygoje ir filme vaizduojamos Stalino represijos XX a. antrojoje pusėje, pasakojamas iš Lietuvos į Sibirą kartu su mama ir jaunesniuoju broliu ištremtos Linos gyvenimas. Romanas išverstas į daugiau nei 27 kalbas, visame pasaulyje jo parduota per milijoną kopijų egzempliorių.
Veiksmas prasideda Kaune, 1941-aisiais. Penkiolikametė Lina Vilkaitė svajoja studijuoti dailę, atostogauti prie jūros ir nueiti į pasimatymą su patinkančiu vaikinu.

Tačiau birželio 14-osios naktį visas svajones ranka nubraukia stiprūs sovietų kariškių smūgiai į duris. Lina kartu su jaunesniu broliu ir mama įgrūdami į gyvulinį traukinio vagoną ir ištremiami į Sibirą, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, kelyje ir tremtyje patiria daugybę sunkumų, vis dėlto nesulaužiusių jų asmenybių.
Romanas galbūt labiau daugiaplanis, dar subtiliau, negu filme atskleidžiamas žmogiškųjų savybių išlikimo klausimas pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis. Atsiskleidžia tai ir filme – galbūt šiek tiek tiesmukiškiau; kino kūrinys labiau apeliuoja į žiūrovų emocijas ir tai nėra blogai – priminti, sukrėsti, išgyventi. Pagaliau suvokti, ką tautai reiškė ir tebereiškia patirtas genocidas, kai buvo susidorojama kone su visa inteligentija.
Žvelgiant į šią kino juostą iš istorinės perspektyvos – ji atrodo itin vertinga, prasminga. Pamąstyti, kaip mums atsiliepia įvykdytas genocidas ne teoriškai, o išgyvenant. Stabtelėti ties tikromis vertybėmis. Ar įvertiname, ką turime dabar?
Galbūt nesusitelkiame ties ėjimu į priekį, šviesesnės ateities siekimu visai šaliai. Nors tokia tendencija ir yra, ypač tarp plačiau mąstančių žmonių, intelektualaus jaunimo, vis dėlto daug kur dar tiesiog kovojama dėl pozicijos politikoje, ginčijamasi, politikuojama – vieningos krypties kaip ir nėra. Kad prabustų protas, galbūt reikia sukrėtimų, emocijų, atsigręžimo atgal – koks yra ir šis kūrinys. Pagaliau jo paskirtis – ir užjausti patyrusius tremties įvykius, neužmiršti, kad daugelis savo žmogiškųjų savybių ne tik neprarado, bet ir jas ugdė tokiomis sąlygomis.
Žvelgiant į filmą kaip į meno kūrinį, jis labiau atitinka masinės auditorijos poreikį, tačiau toks, regis, ir buvo kūrėjų sumanymas – ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui parodyti sukrečiančius įvykius, kurie yra mūsų istorijos dalis. Vis dėlto pastarųjų metų lėkštoko, net vulgaroko lietuviško kino kontekste jis išsiskiria ir vertybėmis, ir kokybe. Vaidinantis užsienio ir lietuvių aktorių tandemas savo darbą atliko, ypač puikus pagrindinės herojės Linos Vilkaitės vaidmens atlikėjos Bel Pauli (Bel Powley) darbas.
Labiausiai džiugu, kad filmas pritraukia tokį kiekį žiūrovų. Vadinasi, nesame abejingi nei savo istorijai, nei dabarčiai – kitaip nerūpėtų ir tai, kas patirta. Patriotizmas apskritai šiuo metu atrodo tarsi sklandytų ore tarp mūsų. Tai juntama ir iš žiūrovų gausybės, nusiteikimo.
Filmavimo aikštelėje –
ir marijampolietė
Nuotraukoje, kaip ir kino ekrane, buvo tamsus, taigi ne visiems pavyko pamatyti ir įžiūrėti Vaidos veidą (2-oje eilėje pirma iš dešinės).Marijampolietė Vaida Jaškevičiūtė pamatyti šio filmo taip pat grūdosi su minia žmonių. Laukti atslūgsiančio ažiotažo buvo nekantru – ne tik magėjo išvysti knygoje perskaitytos istorijos ekranizaciją, bet ir kino ekrane pamatyti save – Vaida filmavosi masinėse „Tarp pilkų debesų“ scenose. Nors nežinantys, kuriuo filmo metu mergina pasirodė ekrane, jos tikriausiai nematė, Vaida sako, jog ne tai svarbiausia. Kur kas reikšmingiau jai buvo filmuojantis įgyta patirtis, leidusi ne tik įsivaizduoti, suprasti knygoje ir filme pasakojamos istorijos prasmę ir svarbą, bet ir tiesiogiai prie jos prisiliesti, pajausti, ką išgyveno į Sibirą tremiami lietuviai, apie kuriuos ir yra „Tarp pilkų debesų“ istorija.
Romaną „Tarp pilkų debesų“ Vaida perskaitė vos tik knyga pasirodė prekyboje. Mergina sako, kad istorija ją „užkabino“ ir sudomino ne tik dėl pasakojimo stiliaus ir jo aktualumo, bet ir dėl to, kad jos seneliai kadaise taip pat buvo ištremti į Sibirą. Tiesa, filmavimo aikštelėje ji atsirado ne dėl to. Tai nutiko netikėtai ir neplanuotai.
− Draugai, kurie laisvalaikiu filmuodavosi masinėse įvairių filmų scenose, dažnai pasakodavo apie filmavimo užkulisius. Būdavo įdomu jų klausytis, įsivaizduoti, kaip viskas vyksta. Kartą sumaniau ir pati sudalyvauti aktorių, dalyvaujančių masinėse scenose, atrankoje. Aktorių agentūroje pildant registracijos anketą prie manęs priėjo darbuotoja ir paklausė ar nenorėčiau filmuotis filmo „Tarp pilkų debesų“ masinėse scenose. Buvau skaičiusi šią knygą, ji mane labai įtraukė ir palietė, taigi nedvejodama sutikau, – prisiminė Vaida.
Džiaugsmingai priėmusi pasiūlymą ji su nekantrumu laukė darbų filmavimo aikštelėje pradžios. Didžiausia minia žmonių, filme matoma epizode prie traukinių, kur tremtiniai skirstomi į vagonus – būtent tuo metu Vaidos ir kitų masinėse scenose besifilmavusiųjų pagalba filmo kūrėjams buvo reikalinga labiausiai.
– Kaip žinia, filmuojant medžiagos visada yra parengiama daugiau nei parodoma, todėl kad ir kaip gaila, epizodo, kuriame filmavausi daugiausia – stumdantis prie traukinio vagonų – didžiajame ekrane neparodė. Visgi filmo metu savo veidą pavyko pamatyti veiksmui vykstant traukinio vagono viduje, taip pat tuo metu, kai atkeliavus į tremties vietą buvo nužudyta naujagimio netekusi jauna moteris, vardu Ona. Tiesą pasakius, sunku ten įžiūrėti mano veidą, nes aplinka – niūri ir tamsi, – pasakojo Vaida.
Paklausus jos, kas filmavimo aikštelėje pareikalavo daugiausia jos pastangų ir ką atlikti buvo sunkiausia, mergina sakė, jog su dideliais išbandymais nesusidūrė, o jei ir susidūrė, jie nublanko prieš suvokimą, kad visa tai, ką ji bando suvaidinti, kažkada vyko iš tikrųjų.
– Buvo sunku suprasti, kaip po tokios skaudžios patirties žmonės sugebėjo grįžti namo į Lietuvą, kaip jie sugebėjo, tiesa ne visi, išlikti tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Tuo pat metu žavėjausi tų žmonių drąsa, ištverme. Tai žinant kalbėti apie mano išgyventus sunkumus filmavimo aikštelėje galbūt nemandagu ir net juokinga. Visgi, jei atvirai, filmuojantis erzino kartoti tuos pačius veiksmus. Man teko nešioti kibirus su vandeniu, įlipti į vagoną, išlipti iš jo ir taip dešimtis kartų iš eilės. Atrodo, kiekvieną kartą atlikdavau viską lygiai taip, kaip režisieriaus asistentai liepė ir prašė padaryti, bet vis tekdavo išgirsti „kartojam“. Stebėjausi, kaip pagrindiniai aktoriai turi tiek valios daryti tą patį per tą patį. Prie vienos scenos būdavo dirbama visą dieną ar net kelias, – stebėjosi V. Jaškevičiūtė.
Filmas „Tarp pilkų debesų“ sukėlė tikrą ažiotažą Lietuvos kino salėse. Vaidos nuomone, tai lėmė keletas priežasčių.
– Jei atvirai, manau, kad žmones viliojo smalsumas. Pirmiausia tuos, kurie skaitė knygą – juk įdomu istoriją, kurią skaitydamas įsivaizdavai, pamatyti vizualiai. Kitiems galbūt norėjosi pabandyti suprasti, kaip Rusijos glūdumoje buvusiems žmonėms pavyko iškęsti nežmoniškas tremties sąlygas. Kažkam rūpėjo įvertinti režisierių darbą, pamatyti kaip jiems pavyko atkurti tai, kas kažkada vyko iš tiesų, – samprotavo mergina.
Nors Vaida sako mačiusi ir skaičiusi dviprasmiškas ir prieštaringas nuomones apie filmą, ji sako, kad šį filmą vertėtų pamatyti visiems ir kiekvienam lietuviui.
– Filmas padeda suprasti, kokias sunkias akimirkas teko ištverti mūsų tėvynainiams, kokiomis sudėtingomis sąlygomis jie gyveno, dirbo, kaip nepaisant sudėtingų sąlygų jie „iš nieko“ sugebėdavo pavalgyti, apsirengti. Koks buvo stiprus jų meilės jausmas Lietuvai ir kaip jie vertino savo lietuvišką kilmę. Filmas dėmesio vertas ne tik istorinio suvokimo prasme. Pagrindiniai filmo veikėjai kovoja ne tik su fiziniais iššūkiais – kiekviename jų verda ir vidinė kova. Personažų pasirinkimai, jų elgesys skatina apmąstyti daugybę dalykų. Savo, aplinkinių elgesį priverčia pakeisti, drįsiu pasakyti, net pasaulio suvokimą. Dėl šių priežasčių istorija „Tarp pilkų debesų“ yra verta dėmesio, – mintimis dalijosi Vaida.
Jolanta RAČAITĖ, Rita LIŽAITYTĖ
Nuotraukos iš Vaidos asmeninio albumo

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.