------------------------------------

Naujos knygos

------------------------------------

Dovanos idėja!!!

190px
------------------------------------

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

...Tiesiog gyventi ir kurti

Ar gali būti kas paprasčiau? O gal atvirkščiai – sudėtingiau? Ar kam pavyksta idealiai suderinti šiuos dalykus? Gyvenimą, susidedantį iš begalės smulkių ir didelių darbų, rūpesčių, kuriuos turi sužiūrėti, išspręsti, suderinti, sumokėti – pinigais, bet ne vien. Ir kūrybą, meną – koks jis bebūtų, kurį daugelis vis dar įsivaizduoja kaip mūzos kuždėjimą sėdint ant rašančiojo ar teptuką vedžiojančiojo, gal natas po penklinę gaudančiojo peties… Deja, pasikalbėjus su kuriančiais žmonėmis ar iš labai arti matant jų gyvenimą, romantikus tektų didžiai nuvilti. „Įkvėpimas atsiranda tik dirbant“, – yra sakęs kompozitorius P. Čaikovskis dar XIX amžiuje, taip ar panašiai kūrybą, įkvėpimą, talento ir darbo „formulę“ apibūdina dauguma kūrėjų šiandien.

Jubiliatas šypsosi: kažin ko jam linki buvę kolegos pedagogai?„Dirbu“, – taip visada sako ir dailininkas Justinas Prakapas, apie kurio jubiliejinės parodos atidarymą trumpai rašėme birželio pabaigoje. Ir į savo dirbtuvę, jau išlaisvėjęs nuo pedagoginio darbo, kuriam atidavė daugiau nei tris dešimtmečius, kasryt eidavo tvarkingai, kaip į darbą. Dabar dėl įvairių priežasčių daugiau tenka būti namuose – „šeimininkauju“, sako, bet kūryba nedingo kartu su dirbtuve.
Šioje parodoje – naujausi, šių ar praėjusių metų datomis pažymėti paveikslai, tik keletas tapyta anksčiau – tie, kurie, autoriaus nuomone, padeda sukurti išsamesnį vaizdą apie ankstesnius kūrybos periodus. Nes virsmų, bandymų išmėginti save keičiant ne tik stilių, temas, bet ir bandant naujas technikas buvo ne vienas.
…Daugybė laiko praėjo, kai tuometėje Pedagoginėje mokykloje pirmą kartą pamačiau čia dirbančio dėstytojo Justino Prakapo didelę akvarelių parodą. Liejosi, plazdėjo ir švytėjo spalvos, tarsi perplaukdamos iš vieno paveikslo į kitą… Labiausiai atmintyje išliko gėlės. Ilgai šis autorius buvo tiesiog neatsiejamas nuo akvarelės, tad kai vieną kartą parodoje pasirodė aliejinė tapyba, net suabejota: ar tikrai čia tas pats Prakapas? Spalvos, faktūra, kompozicijos netgi peizažuose tapo daug „kietesnės“, dramatiškesnės. Žinau, kad kai kam šie darbai ne itin patiko, lyriškieji gerbėjai pasigedo akvarelės švelnumo.
„Akvarelės primena pradžią, su jomis įstojau į Dailininkų sąjungą ir niekada jų neužmečiau. Bet jeigu vis nebandysi naujo, nesikeisi (gal ir ne visada pavyksta taip, kaip norisi, gal kas ir kritikuoja, bet ir tai gerai – svarbu judėjimas), sustabarėsi, nebūsi įdomus ne tik kitiems, bet ir pats sau. Juk dirbu nuo 1949 metų, nors parodose ėmiau dalyvauti gerokai vėliau. Buvo visokių tų parodų, personalinių gal 30… Specialiai parodoms nesiruošiu, nes dirbu visą laiką: kai pasako, kad jau reikia rengti, nes vėl artėja jubiliejus, tai tada labiau susigriebiu, žiūriu, ką pateikti…“ – su jam būdingu humoru tarsi apibendrino dailininkas.
Paroda M. B. Stankūnienės menų galerijoje veikia iki rugsėjo pradžios, tik norint apsilankyti dabar reikės tartis su budinčiomis darbuotojomis – kultūros centre vyks remontas.O tų jubiliejų, „apvalių ir pusinių“, kaip juokais įvardija, būta nemažai. Nes šiųmetis, tikėsite ar ne, žymi jau devyniasdešimtmetį.
Justinas Prakapas gimė 1928 metais, kai Lietuva minėjo pirmą atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį. Skriaudučio kaimas – netoli Marijampolės, tad iš gimtųjų vietų niekur toli neiškeliavo (išskyrus mokslus Kaune ir Vilniuje, ilgą tarnybos kariuomenėje laiką). Taigi matė visokių valdžių, santvarkų, istorijos virsmų, tačiau vaikui, paaug-liui ar daug kas rūpi? Prisiminimai, detalės, vyresniųjų pasakojimai, o ir jau suvokti skaudieji dalykai paliko pėdsakus, klostėsi atmintyje lyg senųjų audinių ornamentai – sudėtingi, ne vien linksmomis spalvomis švytintys… Daug kas atgimė vėliau – net nesistengiant prisiminti: išplaukė iš slaptingų atminties skrynelių ir sugulė ant drobės, nes matyt, buvo tam atėjęs laikas, branda… „Tragiškus įvykius jis išgyvena kaip tikras menininkas“, – sakė buvęs ilgametis kolega Vytautas Viliūnas, pavadinęs J. Prakapą „reiškiniu mūsų miesto kultūroje, nes jis ir menotyrininkas, ne tik tapytojas.“
Pasveikinti Justino Prakapo su ypatingu jubiliejumi buvo susirinkę ir savivaldybės vadovai, ir kolegos dailininkai, ir buvę bendradarbiai... Piešimas, ne kartą yra pats sakęs, traukė nuo mažumės, tad tik reikia įvertinti tėvų drąsą ir nuovokumą: 1942 metais išleido sūnų į Kauno dailės mokyklą, kurią ir šiandien jubiliatas mini geru žodžiu. Čia gavo ne tik pradmenis – čia, sako, susiformavo kaip dailininkas, nes dėstė tikri grandai. Įtakos turėjo Algirdas Petrulis, Ignas Budrys, Antanas Gudaitis, Augustinas Savickas… Ar žinovas atrastų pėdsakų marijampoliečio kūryboje? Vargu – nebent ankstyviausiuose darbuose, nes savo stilių metams bėgant susikūrė pats. Spalva ir potėpio veržlumas gal bene geriausiai jį apibūdintų, ypač jei žvelgsime į pastarųjų metų abstrakcijas: jos putoja ir veržiasi iš rėmų… Beje, jos – dar vienas kūrybinis posūkis, nustebinęs jubiliato gerbėjus, tačiau autorius sako, kad tai – anaiptol ne tuščias taškymasis spalvomis: pavargus nuo konkrečių darbų norisi lengvesnio žanro. Drįsčiau teigti, kad šie kūrybiniai viražai ir leido Justinui Prakapui išvengti vienodumo ar savęs tiražavimo. Ištobulinta akvarelės technika įnešė savitumo į aliejinę tapybą, abiejų samplaika spalvomis ir formomis ištryško akrilo darbuose.
Energija, pozityvas, daug saulės (geltona tik liejasi…) – tokia naujausia ekspozicija. Nors čia yra ir labai nelinksmų temų („Oi, neverk, motinėle“, „Atleisk jiems, Viešpatie“, „Ištuštėjęs kaimas“, „Žemės ūkio reforma“), jos traktuojamos ne tik su grauduliu, bet ir ironiškai, iš mūsų pačių susikurtos situacijos pasišaipant. Beje, ironija ir autoironija ponui Justinui nesvetima, yra nupiešęs ne vieną karikatūrą – pastabi akis pagauna būdingiausius dalykus, tai labai svarbu ir tapant portretus. Juose bene labiausiai jaučiamas ir akvarelininko braižas, nors tapyta ir kita technika.
Impresijos ir ekspresija, spalvų siausmas – naujausiuose darbuose.…Sveikinusieji Justiną Prakapą negalėjo atsistebėti jo darbštumu ir gyvybingumu (beje, kai prieš keletą metų buvo stipriai susižalojęs dešinę ranką, mažai kas tikėjo, kad vėl imsis teptuko – ėmėsi ir dar labai greitai). Jis savo jaunatviškumo paslapties neatskleidė: tik sakė, kad nereikia būti surūgusiems, piktiems, į viską žvelgti su humoru ir neieškoti nebūtų dalykų.
„Temų, įvykių aplink pilna, jų išsemti neįmanoma. Ir tai nebūtinai kas nors nepaprasta – tai gali būti ir netyčia išgirsta muzika, ir kokie nors susipešę katinai kieme ar per radiją išgirsta žinutė. Tokios smulkmenos gali pakeisti net ir seniai brandintą sumanymą, nes įspūdį reikia skubiai užfiksuoti. Ir taip kiekvieną dieną… Kai nieko daugiau nemoki, tai ir pieši kasdien“, – sakė jubiliatas.
Beliktų pridurti, kad Justino Prakapo darbai yra nukeliavę toli už Lietuvos ribų, o pas mus gal tik retas bent vieno kito neturi.
Nijolė LINIONIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.